Jautriai gražus režisieriaus G. Šiaulio animacijos pasaulis

– Su kolega žengėte į animacijos pasaulį ir savo darbus skyrėte vaikams. Kas paskatino kurti būtent jiems?

– Ir man, ir kolegai gimė vaikai. Gimus dukrai, kilo naujų klausimų, atsirado visai kitokių patirčių. Autoriniai darbai – spektaklis ir vėlesni filmukai – atsirado iš asmeninių patirčių. To, ką tuo metu jaučiau, ir kokia problematika gyvenau. Spektaklio scenarijus ir „Kaukai“ buvo lyg atsakymai mūsų vaikams arba mūsų pačių tvarkymasis su problemomis: nors esame kūrybininkai ir bandome atitolti nuo rutinos, vaikai vis tiek viską sustato į tam tikrą tinklelį.

– Galbūt po dukrelės gimimo kito ir nagrinėjamos temos, jų perteikimo formos ar kažkas kita?

– Autorinis braižas nesikeitė, bet kito problematika ir santykis su laiku. Anksčiau laiką skaičiavau neatsakingai. Atsiradus vaikams, kiekviena valanda tapo aukso vertės. Supratau, kad jei dabar nepadarysiu, vėliau tiesiog nepavyks, nes vakare būsiu su vaiku, o dirbti naktį kaip anksčiau negalėsiu. Pakitus santykiui su laiku, išaugo ir atsakomybė dėl to, ką darau. Ėmiau galvoti, ką dabar veikiu ir ar tai kažkam reikalinga.

– Kuo jus sužavėjo animacija ir jos pasaulis? Kuo ji jums svarbi?

– Jei nori kažką pasakyti pasauliui, tai kino neįmanoma atsisakyti. Tai ideali medija: turi dialogą, personažus, muziką ir gali kurti norimą atmosferą, nuotaiką. Kinas daug paveikiau palies žmogų nei paveikslas. Pasitelkęs daug meno šakų, gali sujaudinti žmogų, ir tai paperka. Labai įdomu statyti pasaulį ir personažų tarpusavio santykius, kurti siužetus ir galvoti, kaip papasakoti istoriją, kad ji sujaudintų žmogų. Nepaprastai džiaugiesi, jei pasieki žmonių širdis. Po „Kaukų“ gavau nemažai atsiliepimų ir esu labai dėkingas už tą grįžtamąjį ryšį. Gilūs ir prasmingi atsiliepimai viską įprasmina. Egoistiškai įsiprasmini ir kaip menininkas, ir kaip žmogus. Supranti, kad ne veltui buvo tie metai kančios ir kovos, kol pasirodė filmukas. Jis palietė žmones ir tai viską atperka dešimteriopai.

Labai įdomu statyti pasaulį ir personažų tarpusavio santykius, kurti siužetus ir galvoti, kaip papasakoti istoriją, kad ji sujaudintų žmogų.

Jei „Kaukai“ būtų tik gražus filmukas be jokios minties, aš turbūt būčiau pasidavęs. Buvo duobė ir iš jos buvo labai sunku išbristi, tačiau ta mintis, kad filmuką kuriu ne tik savo dukrai, bet ir platesniam ratui žmonių, padėjo nepasiduoti.

– Jūsų autoriniai darbai nagrinėja svarbias temas. Kaip manote, ką animacija turėtų pasakoti ir duoti vaikams? Juk šiuolaikinė animacija nebūtinai kalba giliomis temomis...

– Animacija negali išgelbėti pasaulio, tačiau gali padaryti jį gražesnį. Tam nebūtinai reikia gilios minties ar svarbios, aktualios temos. Užtenka dovanoti šypseną žmonėms.

Jei kalbame apie Holivudą, ten kiekvienas animacinis filmas turi moralinį pagrindą – šeimos, draugystės ar nepasidavimo momentą. Ir šie dalykai pasiekiami ne per didaktiką, bet per gražų priėjimą. Man asmeniškai nelabai patinka filmukai, kur daug sarkazmo ir cinizmo. Aš savo vaikui nenorėčiau sukurti tokio animacinio filmo, tačiau nemanau, kad kiekvienas filmas turi būti socialiai atsakingas. Jie gali būti tiesiog nuostabūs, puikūs, gražūs, juokingi. Svarbu gerai ir linksmai praleistas laikas.

– Kas jums animacijoje svarbiausia? Koks, jūsų nuomone, būtų tobulas animacinis filmukas?

– Aš pats užaugau žiūrėdamas sovietinę animaciją ir savo dukrą su ja auginau. Tuose filmukuose labai daug draugystės, grožio, atmosferos ir susikoncentravimo į detales. Matyt, kaip ir kiekvienas režisierius, vis galvoju apie ilgametražį filmą. Norėčiau, kad jis būtų žiūrimas. Jis turėtų būti komerciškai teisingas ir žmogus, atėjęs pasižiūrėti filmą bei sumokėjęs už bilietus, jaustųsi gerai. Jame būtų teisingai pamatuotas tempas. Būtų ir veiksmo. Norėčiau įsigilinti į personažus ir pasiekti tokius jautrumo lygius, kad būtų įdomu žiūrėti, kaip personažas geria arbatą. Manau, kad net ir paprastose detalėse galima atrasti gražių momentų, kurie jas paverstų užburiančiomis.

Labai geras pavyzdys yra japonų animatorius Hayao Miyazaki – režisierius, kurio filmai turi visus reikalingus dėsnius ir humanistinį pradą. Jie ne ciniški, o jautrūs. Juose labai geras nuotykių ir romantikos balansas. Savo ruoštu aš norėčiau dar labiau gilintis į detales, į mažas scenas ir pagauti ypatingus gyvenimo momentus.

– Minėjote japonų animaciją. Anime – vienas iš Japonijos išskirtinumų...

– Japonijos animacija yra labai įdomi. Jie naudoja tą patį personažų piešimo principą, bet pasakoja visiškai skirtingas istorijas. Nesuprantu, kodėl taip daroma ir kodėl personažai turi atrodyti būtent taip. Japonijos kūrėjų priėjimas prie animacijos ir istorijos papasakojimas pasaulio kontekste yra tarsi autistinis. Jie viską mato savaip. Seriale apie kepėjus staiga gali būti pereinama prie kontrastingų robotų ar ateivių pasaulio. Labai žavi laisvas fantazijos lygis. Europoje ir Amerikoje mes tarsi turime susikūrę taisykles. Japonai daro viską savaip, pagal savo principus ir įsivaizdavimą. Ir tai tinka ne tik kinui, bet ir visai Japonijos kultūrai.

– Spektaklis „Tėčio pasaka“ tapo ypatingu renginiu šeimoms ir buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip gimė idėja kurti animacinį spektaklį?

– „Tėčio pasaka“ gimė atsitiktinai. Tuo metu mes ieškojome biuro. Sužinojau, kad „Menų spaustuvė“ turi rezidencijos programą ir galima įsikurti jų patalpose. Nusprendėme, kad būtų smagu ten reziduoti, o dirbant aktorių apsuptyje būtų keista nedaryti kažko, kas susiję su teatru. Pasitelkėme savo bagažą ir pabandėme padaryti kažką tarpinio tarp animacijos ir spektaklio.

– Jūsų trumpametražis filmas „Kaukai“ apie niekada nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą buvo pristatomas garsiausiuose pasaulio kino festivaliuose ir laimėjo reikšmingus apdovanojimus. Koks buvo šio filmuko kūrybinis kelias?

– Kūrėme filmą trejus metus, o jo trukmė – 12 min. Pradžia visada smagi – visi komandoje dega idėja ir nori veikti. Problemos prasideda įpusėjus projektui, kai pradedama abejoti. Buvo atvažiavę prodiuseriai iš užsienio, kurie kritikavo mūsų istoriją. Mes patys pradėjome matyti, kad ji ne tokia, kokios norėjome. Galvoje turėjau susikūręs paveikslą, o jis niekaip negimė ir, palyginti su turėta vizija, atrodė apgailėtinai. Ėjo laikas, pinigai baigėsi, komanda prarado motyvaciją, nes manė, kad nieko neįvyks. Tokie dalykai labai pakerta. Nugrimzti į duobę ir nebegali tęsti. Dabar aš galiu apie tai kalbėti šypsodamasis, bet tuo metu buvo labai sunku. Jaučiausi darantis beprasmį darbą. Nebuvo nei pinigų, nei komandos, nei laiko. Neliko nieko. Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau vis tiek sukandęs dantis dariau tai, kas nuo manęs priklauso. Po šio filmo aš patikėjau, kad jei kažkur yra stipriai koncentruojama informacija, pagalba ateina. Nežinau, kaip, bet tai įvyko su „Kaukais“. Tai buvo labai stiprus išbandymas man kaip autoriui ir kaip žmogui. Tačiau labai daug gavau kaip asmenybė. Po šio filmo drąsiai galiu sakyti, kad nieko nevyksta šiaip sau. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – čia turbūt geriausia lietuviška patarlė. Kai viską taip vertini, skausmas tampa lengvesnis ir viskas kažkaip išsisprendžia. Filmas negalėjo gimti greičiau, nes tada jis būtų visai kitoks ir blogesnis. Matyt, jis turėjo pereiti ugnį ir vandenį, kad taptų toks, koks yra.

– „Kaukai“ susilaukė didelio pasisekimo įvairiuose festivaliuose. Ar tikėjotės tokios jo sėkmės? Kuris festivalis ar apdovanojimas buvo svarbiausi, labiausiai įsiminė?

Matai žmonių akis, kažkam kaupiasi ašaros ir supranti, kad tau pavyko pasiekti žmones. Režisieriui nėra nieko geriau, nei pamatyti, kad jo filmas paliečia žiūrovą.

– Sudėtingais momentais visai nieko nesitiki. Dviejų trumpametražių, kuriuos kūrėme savo lėšomis, nepabaigėme. Šis buvo trečiasis, kuriam paprašėme paramos iš Lietuvos kino centro ir todėl privalėjome jį padaryti. Supratau, kad trečią kartą negaliu neužbaigti filmo. Kažkuriuo momentu troškau greičiau pabaigti filmą, kad ir koks jis būtų. Kai pabaigiau ir buvau patenkintas rezultatu, norėjau, kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų ir įvertintų. Po trejų metų darbo ir galvojimo apie mažiausias detales, premjeros diena ir atgalinis ryšys ypač svarbus. Tai grąžina visą energiją, kurią prarandi kurdamas. Tai labai gražus ir šviesus momentas. Matai žmonių akis, kažkam kaupiasi ašaros ir supranti, kad tau pavyko pasiekti žmones. Režisieriui nėra nieko geriau, nei pamatyti, kad jo filmas paliečia žiūrovą.

Galbūt svarbiausias „Kaukų“ gautas apdovanojimas būtų Niujorke už originaliausią dizainą arba Kanadoje, nišiniame nebyliojo kino festivalyje, už geriausią filmą. O labiausiai mane palietė Berlyno „Pictoplazma“ festivalis, kur ir vyko premjera. Po programos buvo pakviesti visi savo darbus pristatę režisieriai. Vedėjas uždavė klausimus kūrėjams ir po manęs jau ėjo prie kito režisieriaus, kai pirmoje eilėje sėdėjusi moteris atsistojo ir sako: „Aš žinau, kad dabar negaliu klausti ar pasisakyti, bet neseniai praradau savo vaiką ir šitas filmas man suteikė vilties.“ Visa salė nuščiuvo. Tai buvo labai stipru. Aš dar dabar susijaudinu tai prisiminęs...

– Naujausias jūsų darbas yra odė Lietuvai – animacinis trumpametražis filmas „Šviesa“. Jis pristatytas pavasarį ir keliaus per festivalius...

– Šio filmuko idėja gimė išgirdus „Solo ansamblio“ dainą „Literatai“. Ruošėme spektaklį, jie pasakojo apie savo kuriamą muziką ir parodė būtent šią dainą, sukurtą pagal Kęstučio Navako eiles. Kūrinys man iš karto įstrigo. Mūsų filmuke jis kitoks – atsirado mergaitė ir aranžuotė orkestrui, o jų atlikimas yra paprastesnis, todėl nuoširdesnis. Kūrinys labai teisingai lietuviškas. Jis suprantamas tik mums, bet labai stiprus. Jaučiau, kad reikia kažką su juo padaryti. Nešiojau tą mintį, o artėjant šimtmečiui, parašiau scenarijų, sukūriau kadruotę ir, laimėję konkursą, idėją įgyvendinome.

– Kur pristatėte ar planuojate pristatyti „Šviesą“?

– Pristatėme jį Štutgarte, „Pictoplazmoje“ Berlyne ir Lietuvoje. Vėliau dar pristatysime kituose festivaliuose. Pavyko įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta, tačiau festivaliuose iš šio filmo daug nesitikiu. Tai tik mums suprantamas, labai lietuviškas kūrinys, o ir formatas primena muzikinį klipą. Mes galime pajausti, nes žinome įvykius ir nuskaitome ten esančius simbolius, tačiau užsieniečiui tai daugiau muzikinis klipas su gražiais paveikslėliais. Netgi su subtitrais jis užsieniečio taip nepalies.

– Galbūt planuojate jau naujų projektų? Minėjote ilgametražį filmą...

– Dar ieškau medžiagos ilgametražiam filmui. Tai yra planuose, apmąstomos temos. Tačiau dabar įnikau į serialus ir norėčiau pabandyti vystyti animacinį serialą. Jau turiu idėją ir padaręs nemažai įdirbio serialui, kuris kalba apie ploną liniją tarp gėrio ir blogio, moters ir vyro. Jame aš bandau kvestionuoti, ar yra absoliutus blogis ir gėris, vyras ir moteris, ar visgi mes turime abiejų šių pusių. Pastaruoju metu kūriau daug gražių projektų vaikams ir man tai buvo įdomu. Dabar toks etapas, kai vaikams tampu nebe toks reikalingas, ir problematika grįžta prie manęs paties. Vis labiau bandau suprasti, kas aš toks, kapstausi savyje. Dabar grįžtu prie savęs ir daug dėmesio skiriu šešėlinei savo pusei: ką užslėpiau ir ko nesakau. Galime sakyti, kad tai savęs paieškos ir bandymas būti sąžiningam pačiam sau.