Jubiliejus parodė, kad „Žaldokynė“ turi parako mažiausiai dar pusšimčiui metų

Teatras – ne sportas, todėl kalbėti apie rekordus lyg ir nederėtų, tačiau „Žaldokynė“, kovo 19 dieną Nacionaliniame dramos teatre triukšmingai atšventusi šešiasdešimtąjį savo gimtadienį, yra reta išimtis.

Joks kitas spektaklis per visą Lietuvos teatro istoriją nebuvo šešiasdešimt metų vaidinamas nė viename Lietuvos teatre. Greičiausiai – ne tik Lietuvos. Joks kitas Lietuvos aktorius, išskyrus Juozą Meškauską, negalėtų pasigirti šešiasdešimt metų vaidinantis viename spektaklyje. O ir kiti: Adolfas Večerskis, Agnė Gregorauskaitė, Vytautas Rumšas – su savo sukurtais personažais gyvena jau po kelis dešimtmečius ir nė negalvoja apie išsiskyrimą.

Gyva ir jauna klasika

Tarp aktorių net sklando makabriškas juokelis, kad iš „Žaldokynės“ aktoriai patys neišeina – juos išneša. Spektaklis rodytas šimtus kartų, o kiek žiūrovų jį matė, tebėra didžioji teatro paslaptis.
Šešiasdešimt metų žmogaus gyvenime yra jau solidus amžius, o spektakliui tai yra nemarumo riba. „Gimdytojai“ – komedijos autorius Borisas Dauguvietis, režisierė Kazimiera Kymantaitė, praėjusio amžiaus vidury į „Žaldokynę“ įdėjo tiek širdies ir energijos, tokį kūrybinį užtaisą, kad, regis, jo užteks dar ilgam.
Tiesa, iki premjeros 1948 metais „Žaldokynei“ ir jos režisierei teko ištverti net keturiolika peržiūrų, paskutinę – dalyvaujant pačiam pirmajam partijos sekretoriui Antanui Sniečkui.
Tačiau K.Kymantaitė nesudėjo rankų ir nenulenkė galvos – jau tada ji garsiai pareiškė, kad „Žaldokynė“ bus klasikinė lietuvių komedija. Ji buvo teisi. Dar daugiau: tai yra gyva ir jauna klasika.

Penktasis metų laikas

Kokia „Žaldokynės“ nemarumo paslaptis? Įminti ją taip pat sunku, kaip ir Jokimo Žaldoko alaus paslaptį. O Motiejų Sapiegą trisdešimt trečius metus spektaklyje vaidinantis Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Adolfas Večerskis be užuolankų sako, kad analizuoti šią paslaptį yra toks pat bergždžias darbas, kaip ir analizuoti pavasario, vasaros, rudens ar žiemos paslaptis.
„Žaldokynė“ yra penktasis metų laikas, – sako jis. – Arba „vitaminas C, kuris dar niekada ir niekam nepakenkė.“ Jam priklauso dar vienas apibrėžimas, ko gero, labiausiai priartėjęs prie paslapties. Jis sako, kad „Žaldokynė“ – tai mūsų nacionalinio charakterio šou, visa lietuvio charakterio spalvų paletė.
„Tai visi mūsų gudrumai, mūsų proto apraiškos, mūsų gebėjimas išgyventi sudėtingiausiose situacijose“,– apibendrina A.Večerskis. Žodžiu, „Žaldokynė“ yra nacionalinė vertybė, kuriai lemtas ilgas ir laimingas gyvenimas.
„Žaldokynės“ jaunystės receptą galbūt žino tik joje vaidinantys aktoriai. Žodis „vaidinantys“ čia beveik nebetinka, nes aktoriai gyvena, maudosi „Žaldokynės“ šilumoje, improvizuoja, džiūgauja, kaitina vieni kitus, pulsuodami tą šilumą į salę ir iš jos sulaukdami tokio pat šilumos srauto.

Paprastas „Žaldokynės“ stebuklas

Jubiliejiniame vakare gyvenimas „Žaldokynėje“ tiesiog kunkuliavo. Savęs parodyti ir į Žaldoką pasižiūrėti prie teatro patiestu raudonu kilimu ėjo labai gerai, gerai ir ne taip gerai žinomi žmonės – išsipuošę ir besišypsantys. Jau prieš spektaklį buvo pilstomas putojantis Žaldoko alus, kvepėjo kepta duona, skambėjo smagi liaudiška muzika – viskas žadėjo tikrą šventę, ir ji įvyko.
Jubiliejinė „Žaldokynė“ prasidėjo plojimais. Tokia sena teatro tradicija – prisiminti ir pagerbti tuos, kurių nebėra. „Žaldokynė“ turi ką prisiminti: spektaklyje vaidino kelios talentingiausių aktorių kartos, kurių vardai jau virto teatro legendomis. Pats spektaklis – smagus, žaižaruojantis, palaikomas publikos, pertraukiamas plojimų, juoko pliūpsnių truko lygiai tiek, kiek numatyta programoje, – dvi valandas penkiolika minučių.
Beveik antra tiek truko veiksmas po spektaklio: kone kiekvienam aktoriui atskirai skirti aplodismentai, sveikinimo kalbos, dovanos. Sveikintojai varžėsi kalbų skambumu ir puokščių didumu. Įspūdingą puokštę ir sveikinimo žodį perdavė Prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma, Prezidentas Algirdas Brazauskas sveikino gyvai, vienas po kito į sceną kilo Seimo, Vyriausybės atstovai, sveikintojai iš Kultūros ir Žemės ūkio ministerijų, Vilniaus merijos. „Žaldokynės“ rėmėjai, aktorių kolegos, draugai ir artimieji.
„Žaldokynės“ veteranai buvo pagerbti Seimo pirmininko, ministro pirmininko, kultūros ministro ir Vilniaus mero padėkomis.