J. Norkutė-Širin: pasaulis mamos ir kūrėjos akimis

11 metų mezgusi santykius su architektūra, vieną dieną Justina Norkutė-Širin nusprendė, kad nori daryti tai, apie ką visada svajojo, – piešti. Nuo tada su Justine Shirin vardu siejasi architektūriškos, subtilios ir estetiškos iliustracijos, apie kurias ir kitus svarbius gyvenimo dalykus ir susėdome pasikalbėti.

– Sakoma, kad dažniausiai paprašytas papasakoti apie save, žmogus pradeda vardyti savo pareigas, profesijas ar laimėjimus – tam tikras etiketes ar pavadinimus, su kuriais save konstruoja ir įprasmina visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą?

– Nelengvas klausimas. Nors iki galo savęs dar taip neidentifikuoju ir visada, kai esu klausiama apie profesiją, sutrinku, tačiau esu iliustratorė. Prieš tai ilgą laiką bandžiau būti architekte ir architektūros atsisakiau tik 2016 m., pradėjusi rimtai piešti.

– Esate baigusi interjero dizaino, architektūros studijas VDA. Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas su iliustracija ir kodėl nutolote nuo studijų?

– Aš ne tik baigiau architektūros studijas – ir dirbau architekte nuo 2005 m., kai dar studijavau, iki 2016 m. Nutolau turbūt todėl, kad, kaip dabar prisimenu, visada, net darbo metu, pagalvodavau, kaip smagu būtų piešti. Jeigu tik turėdavau pertraukėlę, išnaudodavau ją eskizams. Svajodavau, kad grįžusi po darbo, tikrai vizualizuosiu savo tądien sugalvotą idėją. Tačiau grįžusi namo, o architektūroje tos darbo valandos dar išsitempia, vos vilkdavau kojas. Asmeninei kūrybai daugiau laisvo laiko atsirado tada, kai laukiausi. Dažnai per motinystės atostogas moterys atranda save iš naujo. 2016 m. sukūriau pirmą tokio stiliaus, kaip piešiu dabar, kūrinį ir ta kryptimi pradėjau piešti.

Aš nesu labai meniška siela. Man atrodo, kad esu pakankamai realistiška, ir tas mano pasaulio matymas, mano nuomone, yra gana standartinis.

Nuo architektūros nutolau dar ir todėl (ir čia nėra vienareikšmio atsakymo), kad ji manęs nebedžiugino, o kadangi per motinystės atostogas turėjau galimybę truputį nuo visko atsitraukti ir įvertinti iš šalies, nenorėjau sugrįžti. Aš nespjaunu į tą pusę ir nesakau, kad niekada to nedarysiu, bet dabar nenorėčiau. Turbūt supratau, kad architektūrai neturiu labai didelio talento ir nebūsiu pasaulinio masto specialistė. Studijuodami visi idealizuojame, žiūrime į pačius geriausius pasaulio architektus, o gyvenime susiduri su realybe, kur braižai plytas, rodai, kaip jos dėliojasi, ir visa tai kažkaip nuleidžia ant žemės (juokiasi).

– Preciziškumas, estetika, tikslumas, neryškios spalvos – viskas taip architektūriška ir subtilu. Tai – jūsų pasaulėjautos įvaizdinimas?

– Manau, kad taip. Iš tikrųjų vis tiek išlenda mano architektūrinis pagrindas, įdirbis, studijos ir daro įtaką mano kūriniams ir piešimui. Nuo savęs toli nepabėgau (šypsosi).

– Koks jūsų santykis su pasauliu?

– Aš nesu labai meniška siela. Man atrodo, kad esu pakankamai realistiška, ir tas mano pasaulio matymas, mano nuomone, yra gana standartinis. Esu mama, žmona, negaliu savęs identifikuoti tik kaip kūrėja. Net negaliu pasakyti, kad kūryba mano gyvenime užima labai didelę dalį: vis tiek pirmiausia yra šeima, o paskui – meninė saviraiška. Taigi tas pasaulio matymas yra dvilypis – per mamos ir menininkės prizmę. Aš netgi instagrame turiu dvi paskyras. Vienas yra kūrėjos, kitas – mamos, kurioje vien tik vaikų nuotraukos (šypsosi).

– Ar tiesa, kad kūrybiškoms sieloms reikia tylos? O gal jums, atvirkščiai, reikia šurmulio ir triukšmo?

– Man reikalinga tyla, susikaupimas. Tiksliau, reikėtų: ar aš tai turiu, tai jau kitas klausimas (juokiasi). Ypač karantino metu. Daugeliui menininkų, kurie neturi vaikų, gyvenimas šiuo laikotarpiu visai nepakito: ritmas, koks buvo, toks ir liko. Aš turiu du vaikus, kuriems vyko nuotolinis mokymas, ir nors atrodo, kad nieko daryti nereikia, neišeina prabėgomis 5 min. papiešti ir vėl nubėgti aiškinti uždavinių. Dabar bandau dirbti triukšmingoje aplinkoje, bet būtų geriau, jei galėčiau girdėti savo mintis (juokiasi).  Man patinka tyla ir ramybė, bet tenka dirbti visaip.

– Apžiūrėjusi jūsų darbus negaliu nepastebėti, kad juose dažnai vaizduojama kokia nors transporto priemonė – automobilis, traktorius, kelio ženklai. Tai susiję su tam tikru pomėgiu ar apskritai mėgstate judėjimą? Kas jums yra judėjimas?

– Taip, aš juos tikrai labai dažnai vaizduoju. Man labai patinka automobiliai. Piešinyje kaip kompozicinis elementas jis yra gana stambi spalvinė dėmė ir kartu tokia detalė, kuri sukuria nuotaiką, būna skirtingo dizaino, gali atspindėti laikotarpį, šalį. Per automobilį galima labai daug pasakyti. O iš judėjimo pusės – mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Jeigu tik galime, keliaujame, ir nors tas judėjimas nėra ekstremalus, automobilis mums labai reikalingas. Viename piešinyje esu netgi nupiešusi mūsų mažą mašinytę, su kuria prieš porą metų su šeima važiavome į Barseloną. Šiuo laikotarpiu irgi judame – vykstame į atokius miškus, kuriuose nesutinkame žmonių ir galime kvėpuoti grynu oru.

– Kaip skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka veikia jus ir jūsų kūrybą?

– Aplinka tikrai daro įtaką. Tačiau esu labai lėta kūrėja ir tikrai ilgai darau savo iliustracijas, todėl kartais prieš pradėdama pagalvoju, ar spėsiu kūrinį užbaigti iki tol, kol jis dar aktualus ir atspindi tam tikrą aplinkos problemą ar situaciją. Dabar irgi svarstau, ar karantino tema dar pradėti piešti, ar jau nebe (šypsosi). Mano vyras irgi yra kūrėjas ir mes dirbdami greta labai daug kalbamės apie aplinkosaugos, ekologijos problemas, jos mums labai svarbios. Aš nežinau, kiek matyti iš mano darbų, bet visi jie gimsta iš mano išgyvenimų ir minčių.

– Kas jums mene svarbiausia? Kaip tai atsispindi jūsų kasdienybėje ir laisvalaikio pomėgiuose?

– Nesu labai didelė intelektualaus, gilaus meno mėgėja ir nors gal norėčiau, bet negaliu pasigirti, kad mes dažnai einame į parodas ar muziejus. Tačiau man mene labiausiai patinka matyti gyvenimą, kitų žmonių būtį, bendras tendencijas arba užčiuopti smagią, šmaikščią žinutę. Labiau mėgstu šiuolaikinį meną, bet ne tą gilųjį, kurio aš net nelabai suprantu ir gal net nelabai noriu suprasti, nes jeigu žiūrint į kūrinį reikia labai sukti galvą ir nuo to ji įsiskausta, tai ne man. Man norisi truputėlį lengvesnių dalykų (šypsosi).

– Ar galima sakyti, kad tarp meno ir gyvenimo yra tam tikra riba? Ar ji išvis gali būti? Ar gyvenimas mene ir šalia meno skiriasi?

– Mano gyvenime viskas suplakta į viena. Nelaikau savęs labai rimta menininke, tačiau apie kūrybą galvoju visą laiką, tad kažkokios atskirties ar ribų nematau. Mūsų šeimoje to nėra: vaikai irgi mato, kad abu tėvai visą laiką piešia ir patys tai daro, neša savo piešinius, deda ant stalo, kur darbo pabaigoje stūkso visa krūva. Manau, kad net per šį pavyzdį matyti, jog kūryba mūsų gyvenime labai arti.

– Šiandien tiek daug kalbama apie kūrybiškumą. Kartais atrodo, kad jis nejučia tampa viena tų savybių, kurias būtina įrašyti į savo CV šalia komunikabilumo ir smalsumo. Kas jums yra kūrybiškumas ir ką manote apie jo sureikšminimą gyvenime?

– Patį kūrybiškumą aš vertinu teigiamai. Kitas dalykas, kai jis yra įrašomas į CV ir susidaro įspūdis, kad visi aplink yra labai kūrybiški. Aš, pavyzdžiui, nelaikau savęs itin kūrybiška ar talentinga: man atrodo, jog tam, kad kažką sukurčiau, turiu pasėdėti ir pasistengti. Kiti galbūt geriau save vertina. Gal kartais žmonės truputį be pagrindo labai gerai apie save galvoja ir gal tai sveikintinas dalykas – turbūt paprasčiau gyventi, kai savęs dėl visko neplaki ir vertini teigiamai (šypsosi).

– Kokią svarbiausią ar stipriausią pamoką esate gavusi gyvenime? O gal – patarimą?

– Kartais galvoju ir dėkoju Dievui, kad nedavė man gyvenimiškų, stiprių pamokų. Džiaugiuosi, kad vaikai yra sveiki ir visa kita yra gerai. Priešingu atveju, tai tikrai būtų didžiulė ir sunki pamoka. Esu laiminga, kad jų nebuvo ir, tikiuosi, nebus. O šiaip manau, jog visos mano patirtys, iki šiol buvusios gyvenime, kažkokiu būdu daro įtaką ir kažkokių pamokėlių, kad ir nelabai didelių, būta. Aš visada save laikiau atsakingu, darbščiu žmogumi, tačiau iš šalies kartais tarp eilučių ateidavo patarimas arba mano pačios suvokimas, kad reikia stengtis labiau. Tai ir bandau sau nuolat priminti.

– Kaip manote, ar mene gali būti vengtinų temų? Tokių, apie kurias nevalia, nejauku kalbėti?

– Aš jokiais būdais nesmerkiu kūrėjų, kuriančių tokiomis temomis, bet žinau, kad ne man skirta kalbėti apie feminizmą per menstruacijas, plaukuotas kojas ir panašius dalykus. Man atrodo, kad kraujavimas kiekvieną mėnesį nėra joks moters nuopelnas. O mene man norisi estetikos: tiek vizualinės, tiek minties prasme. Suprantu, kad tomis temomis kuriantys menininkai žiūri iš kitos pusės ir galbūt jiems to reikia. Tačiau man – ne. Kartais su vyru pasikalbame, kad gal reikėtų kažką labiau šokiruojančio padaryti, gal tai patrauktų žmones, tačiau suprantu, kad negaliu perlipti per save.

– Kaip suprantate, kad kūrinys yra baigtas?

– Pabaigti kūrinį man nesunku. Aš kartais kaip tik save skatinu: nors atrodo, kad darbas jau galėtų būti baigtas, dar pridedu keletą dalykų. Iš prigimties esu minimalistė ir man labai artima zen filosofija, kai kūrinys paliekamas neišbaigtas ir atsiranda vietos interpretacijai. Kurdama visada turiu labai aiškią mintį ar siužetą, žinau, kas ką reiškia. Būna, kad žmogus, gavęs dovanų ar pirkdamas mano printą, sako, kad mato taip ir taip. Tada aš galvoju: iš tikrųjų kūrinyje kalbama visai ne apie tai, bet labai smagu, kad žmogus džiaugiasi ir mato kitą mintį – juk iš tikrųjų gali būti ir taip. Man patinka neišbaigtumas. Mano kūryboje beveik nėra veidų arba jie nelabai matosi. Kiek prisimenu, nuo vaikystės piešdama veidus labai dažnai jų vietoje palikdavau ovalą, kad kiekvienas galėtų įsivaizduoti, kas ten yra, ir pats pabaigtų kūrinį savo galvoje.

– Kokios svarbiausios savybės, sąlygos menininkui kurti?

– Svarbiausia yra labai norėti. Ir bent jau man reikėtų trupučio tylos ir ramybės (juokiasi).

– Ypač šiuo metu.

– Taip (juokiasi). Nors jei labai nori, tai gali prisitaikyti ir prie tokių sąlygų bei kurti bet kada.

– Kokios kūrėjo, žmogaus savybės jus žavi?

– Man labai patinka kūrėjai, kurie moka greitai dirbti. Aš pati to nesugebu, tad labai žaviuosi, kai menininkai kuria ir greitai, ir kokybiškai. Man tai yra siekiamybė.

– Iš kur ant popieriaus lapo nutupia idėjos?

– Kai gaunu užsakymą, neturiu kitos išeities, kaip tik sėsti ir galvoti. Tada internete žiūriu tam tikras vietas, bandau prisiminti filmus, nes dažniausiai man kažkokios mintys ateina iš gyvenimo arba iš filmų. Gavus užsakymą turiu dirbtinai sukurti tokią atmosferą ir į ją įeiti.

Turėdama laiko sau ir savo projektams, dirbtinai niekada neforsuoju, tad dažniausiai idėjos ateina tiesiog iš aplinkos. Pavyzdžiui, važiuojame automobiliu ir pamatome labai gražių spalvų, išpieštą ir nematytą senovinį autobusą. Arba mintis aplanko kelionės metu, atostogaujant pamačius kokį nors objektą ar iškabą. Tiesą sakant, man artimiausi ir labiausiai patinkantys kūriniai gimė iš kažkokių asmeninių išgyvenimų ar prisiminimų. Labai žavi filmai –  nors niekada nebuvau Amerikoje, bet tą šalį aš labai dažnai vaizduoju būtent taip, kokį jos įvaizdį susikūriau iš kino juostų.

– Apie ką šiuo metu svajojate?

– Dabar visą laiką galvoju apie namelį kur nors miške (juokiasi). Noriu turėti kokią nors savo vietą gamtoje, kur su šeima galėtume ramiai pabūti, pabėgti nuo miesto. O kūrybinė svajonė – gal ne svajonė, bet labiau tikslas – atlikti užsakymą, kurį gavau ir turiu pabaigti, bei turėti galimybę kurti ir iš to išgyventi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių