Greičiausiai tarnaičių gyvenimas būtų nugrimzdęs į praeitį be ryškesnio pėdsako, jei ne lenkų rašytoja, žurnalistė Joanna Kuciel-Frydryszak. Ji sugebėjo prakalbinti praėjusių laikų Lenkijos tarnaites, remdamasi išlikusiais laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais, ir jų istorijas aprašė istorinį romaną primenančioje knygoje „Tarnaitės visa kam“ (iš lenkų išvertė Irena Aleksaitė, išleido „Kitos knygos“).

Tarnaičių padėtis Vilniuje ar Kaune mažai kuo skyrėsi nuo jų likimo Lenkijoje. Su istorike dr. Ugne Marija Andrijauskaite kalbamės apie baudžiavos ir vergijos laikus menančią tarnaičių dalią tarpukario Lietuvoje.

– Rašydama disertaciją apie miesto darbininkus ir organizuotą darbo judėjimą Lietuvoje 1918–1940 m., tyrinėjote ir to meto tarnaičių gyvenimo sąlygas. Ar jus kas nors nustebino?

– Tarnaitės mano tyrime sušmėžavo epizodiškai: joms menkai atstovavo darbininkiškos organizacijos ir apskritai jos buvo likusios už darbą reglamentavusių įstatymų ribų, mat į 1933 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusį Pramonės darbininkų samdos įstatymą nebuvo įtrauktos.

Tyrinėdama to meto dokumentus ir periodinę spaudą, dažniausiai aprašymų apie tarnaites rasdavau bulvarinėje spaudoje: žurnalistų straipsniuose apie jų liūdną likimą arba apie visuomenininkų pastangas pasirūpinti jų gyvenimo sąlygomis. Nustebino, kad aptikau ne vieną tarnaičių savižudybės atvejį – susidariau įspūdį, kad dėl ypač pažeidžiamos padėties tarnaitės atimdavo sau gyvybę dažniau nei kitų sričių darbininkai. Tam, kad galima būtų patvirtinti šį įspūdį, žinoma, reikėtų užsiimti rimtesniu tyrimu.

Daug labiau nustebino pati J. Kuciel-Frydryszak knyga „Tarnaitės visa kam“ – atskleistas ypatingas ir, mano manymu, nesveikas tarnaičių ir ponų santykis. Atrodo, kad Lenkijoje tarnavimas ponui buvo prilygintas tarnystei Dievui, todėl iš tarnaičių reikalauta visiško paklusnumo ir nebe jos pačios buvo atsakingos už savo gyvenimą, bet už jas atsakė jų ponai, paversdami tarnaites savo subjektais, o tai mena baudžiavos ir vergijos laikus. Tarnaitės dažnai prarasdavo ne tik savo veiksmų laisvę, bet ir vardus. Kaip rašo knygos autorė, pasitaikydavo atvejų, kai ponai savo tarnaites vadindavo ne jų tikraisiais vardais, o tokiais, kokius patys susigalvodavo.

Organizatorių nuotr.

– Knygos autorė J. Kuciel-Frydryszak mini, kad visoje Europoje tarnaičių gyvenimo sąlygos buvo gėdingos. Kokios jos buvo Lenkijoje ir Lietuvoje?

– Lenkijos tarnaičių gyvenimo sąlygos knygoje atskleistos kuo puikiausiai: ankšti kambarėliai arba lovos, įrengtos koridoriuose ar virtuvėse, kukli buitis, visas laikas skirtas tarnystei, – nelikdavo kada nei pailsėti, nei pasirūpinti savimi (kad ir tinkamai nusiprausti ar susisiūti drabužius). Tarnaitės gyvenimas iš esmės priklausė nuo šeimininkų: jei jie buvo geraširdžiai, tuomet tarnaitės dalia būdavo kiek lengvesnė.

Lietuvoje situacija buvo labai panaši: miestuose tarnaujančios merginos gyvendavo tam nepritaikytose pereinamose patalpose, virtuvėse, koridoriuose arba ankštuose prastuose kambarėliuose be langų. Ketvirtajame dešimtmetyje statytuose namuose jau buvo projektuojami geresni tarnaičių kambariai – kad ir maži, tačiau nepereinami ir su langu. Kaip atrodė tarnaitės kambarys, šiandien galima pasižiūrėti Kaune įsikūrusiame Art Deco muziejuje.

– Kodėl jaunos merginos rinkdavosi tarnaičių dalią? Ką jos gaudavo mainais už savo darbą?

– Tarnaitėmis dažniausiai dirbdavo jaunos merginos, atvykusios iš provincijos į miestus ieškoti geresnio gyvenimo. Perspektyvos liekant kaime dažnai būdavo nekokios, o ir dalies žemės ūkio darbininkų, amatininkų ar smulkių prekeivių šeimų, kuriose tos jaunos merginos gimė ir augo, finansinė padėtis buvo prasta, visus vaikus išlaikyti ir išmaitinti buvo sudėtinga, tad juos, dar labai jaunus, išleisdavo į darbus ir taip jie pradėdavo savarankišką gyvenimą.

Atvykusios į miestą ir gavusios tarnaitės vietą merginos kartu gaudavo ir išlaikymą – stogą virš galvos, maitinimą, nedidelę algą. Kartais net ir šie kuklūs dalykai buvo geresni ir gausesni nei tai, ką galėjo pasiūlyti gyvenimas gimtinėje. 1934 m. tarnaitės, be išlaikymo (kambario ir maisto), per mėnesį Kaune gaudavo 15–25 litus, o kukliai pragyventi Kaune trečiojo dešimtmečio pabaigoje per mėnesį reikėjo apie 100 litų.

– Knygoje vaizdžiai aprašoma, kaip Lenkijoje turgaus aikštėje prie paminklo rinkdavosi minia merginų ir moterų, pretenduojančių į tarnaites. Kaip vykdavo toks tarnaičių turgus? Gal yra žinoma, ar tokie turgūs vyko ir Lietuvoje?

– Apie tai plačiau pakomentuoti negaliu – nebent tik tiek, kad tokie tarnaičių turgūs Lenkijoje labai primena vergų turgų aprašymus. Apie tokius Lietuvoje girdėti ar skaityti neteko.

Organizatorių nuotr.

– Kokie iššūkiai laukdavo iš kaimiškųjų vietovių atvykusių ir tarnaitėmis įsidarbinusių moterų ir merginų?

– Pats pirmas ir didžiausias iššūkis į miestą atvykusioms merginoms buvo nepatekti sąvadautojams į rankas: šie merginų tykodavo jau stotyse. Todėl lietuvių moterų organizacijos ketvirtajame dešimtmetyje turėjo savo atstovių, dirbančių stotyse, kurios nusiųsdavo naujai į miestą darbo ieškotis atvykusias merginas į saugų prieglobstį, o vėliau joms padėdavo susirasti gerą tarnystės vietą.

Kitas didžiulis iššūkis – dėl savo pažeidžiamos padėties jaunos, miesto gyvenimo nepažįstančios merginos, mieste neturinčios artimųjų ir pažįstamų, galėjo tapti lengvomis seksualinių nusikaltimų aukomis, netgi namuose, kuriuose tarnavo, arba būti suvedžiotos ir paliktos, kartais, deja, jau besilaukiančios. Trečiasis iššūkis – rasti darbo vietą ir ją išlaikyti, kadangi, netekus darbo, netenkama ne tik algos, bet ir gyvenamosios vietos ir maisto. Likusios be namų ir be darbo merginos neretai gelbėdavosi tapdamos prostitutėmis.

– Kodėl tarnaičių darbas buvo už įstatymo ribų ir niekaip nereglamentuotas?

– Darbą reglamentuojantys įstatymai Lietuvoje priimti gana vėlai: 1921 m. buvo papildytas Rusijos imperijos laikus menantis darbininkų samdos įstatymas, o naujai parengtas Pramonės darbininkų samdos įstatymas įsigaliojo tik 1933 m. lapkričio 11 d. Darbo laikas pramonės įmonėse buvo normuotas 1919 m. gruodžio 17 d. išleistu Darbo dienos ilgumo įstatymu. Jis nustatė 8 valandų darbo dieną visoms dirbtuvėms ir fabrikams ir 10 valandų darbo dieną prekybos įmonėms ir krautuvėms, tačiau nei šis, nei pramonės darbininkų samdos įstatymas nebuvo taikomas žemės ūkio, miškų darbininkams ir privačių namų tarnams.

Kaip atrodė tarnaitės kambarys, šiandien galima pasižiūrėti Kaune įsikūrusiame Art Deco muziejuje.

Be to, nors pagal Švenčių ir poilsio įstatymą miestų tarnaitėms darbo laikas negalėjo būti ilgesnis nei penkiolika valandų per parą, tačiau realiai tarnaitės savo darbo vietoje turėjo būti visą parą ir prisireikus patarnauti savo šeimininkams bet kuriuo metu. Tarnaičių atostogos taip pat nebuvo apibrėžtos įstatymais ar poįstatyminiais aktais, todėl priklausė tik nuo darbdavių; tarnaitės dažniausiai neatostogaudavo bijodamos prarasti darbo vietą arba atostogaudavo be apmokėjimo.

– Tarnaitės – itin pažeidžiama socialinė grupė. Ar galėjo jos tikėtis pagalbos ar paramos, norėdamos ar priverstos palikti aptarnaujamą šeimą?

– XX a. pradžioje Vilniuje ir Kaune įsteigta Šv. Zitos tarnaičių draugija rūpinosi su sunkumais susiduriančiomis, darbo ir gyvenamosios vietos netekusiomis merginomis, netgi išlaikė butą, kur jos galėjo laikinai apsistoti. Ketvirtojo dešimtmečio Kaune moterų organizacijos nemažai pastangų dėjo tarnaičių globai: steigė bendrabučius, globos namus, įdarbinimo biurus. Darbo namuose apsistojusios merginos galėjo mokytis tarnaitės profesijai reikalingų dalykų, teikti skalbimo paslaugas ir netgi užsidirbti pragyvenimui.

Tačiau būta tikrai visko: bulvarinėje spaudoje teko aptikti aprašytą atvejį, kai vienai tarnaitei teko aptarnauti dvylika žmonių ir dirbti nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio. Su papildomomis pareigomis (antro namo keturių kambarių tvarkymu du kartus per savaitę) be papildomo atlyginimo nesutikusi tarnaitė buvo priversta apleisti darbą ir apsistoti pas mamą,  gyvenusią pigių butų kolonijoje Kauno fortuose.

Liūdniausia istorija buvo apie tai, kaip 1933 m. Kaune, Miesto sode, buvo rasta actu apsinuodijusi mergina, kuri dirbo tarnaite, tačiau kurį laiką buvo likusi be tarnybos ir jos rasti niekaip negalėjo. Kaip skelbta to meto spaudoje, nuvežta į ligoninę mergina pasisakė, kad „žudėsi dėl sunkaus gyvenimo atsidūrus gatvėje be duonos ir be pastogės“.

Akimirka: XIX a. 9 dešimtmečio Johano Hiksos nuotraukoje – Verkių dvaro tarnaitės skina egzotinio vaismedžio vaisius. / LNM Ft 7084/67, Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotr.

– Ar teko girdėti apie atvejus Lietuvoje, kai tarnaitės buvo laikomos šeimos dalimi?

– Nelabai, nes tarnaičių istorija Lietuvoje tyrinėta labai menkai ir apie jas nežinome beveik nieko. Kita vertus, interneto platybėse galima rasti buvusios tarnaitės Bronės Povilavičienės pasakojimą apie tai, kaip „bėgdama nuo nemylimo jaunikio beraštė kaimo mergaitė pateko į A. Smetonos laikų Kauno aukštuomenės namus, kur gavo daugiau meilės nei savo tikrojoje šeimoje“. Žinoma, iki galo neaišku, kiek ši istorija yra patikima.

– Kuo knyga „Tarnaitės visa kam“ išsiskiria iš kitų istoriografinių knygų? Kaip manote, kas lėmė jos populiarumą?

– Knyga parašyta labai patraukliu stiliumi ir, kitaip nei nemaža dalis monografijomis virtusių mokslinių tyrimų, nėra sausa, neperkrauta faktų, teorijų ir sudėtingų mokslinių terminų, todėl tinka skaityti plačiai auditorijai. Lietuvoje socialinė istorija, nagrinėjanti paprastus žmones, yra gana nauja istorijos mokslo atšaka – ilgą laiką istorikai dėmesį dažniausiai skyrė svarbiems politiniams ar karo istorijos įvykiams, svarbioms istorinėms asmenybėms, o apie tai, kuo gyveno paprasti miestiečiai ir miestietės, žinojome mažai.

Smagu, kad atsirado žmogus, sugebėjęs prakalbinti XX a. pirmosios pusės Lenkijos tarnaites. Knygos pasakojimo ašimi tampa pačios tarnaitės ir jų likimo vingiai, tad knygą galima skaityti ir kaip istorinį romaną. Tiek didžiulę žurnalistinio darbo patirtį turinčios autorės rašymo stilius, tiek ir pasirinkta knygos tema – paprastos, retai kada istorijoje ir jos tyrimuose pastebimos moterys – nesunkiai randa savo skaitytojų ratą.