Socialinių tinklų vartotojams ji geriau pažįstama kaip Chistorikė, tinkluose „Instagram“ ir „TikTok“, išradingai supažindinanti su mažiau žinomais Lietuvos ir pasaulio istorijos faktais. Daugiau nei 33 tūkst. sekėjų instagrame, 70 tūkst. sekėjų „TikTok“ auditoriją turinti moteris teigia, kad kurti turinį ją pastūmėjo prieš kelerius metus muziejus uždariusi koronaviruso pandemija. Apie tai, kaip sekasi suderinti svarbias pareigas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, darbą su socialiniais tinklais ir kaip tapo istorike, – interviu su K. Petrauske.

Nesižavėjo dukros pasirinkimu

Kristina pasakoja, kad istorija susidomėjo perskaičiusi Vinco Pietario romaną „Algimantas“, laikomą pirmuoju istoriniu romanu, parašytu lietuvių kalba, pasakojančiu apie kunigaikštį Algimantą ir jo keršto istoriją. Nors parašytas sunkiai šiuolaikiniam žmogui suprantama XIX–XX a. sandūros kalba, paauglei šis romanas padėjo įveiklinti savo fantaziją galvojant apie praeities laikus.

„Skaitant tiek užsienio, tiek lietuvių autorių romanus man visą laiką kildavo klausimas: „Ar tikrai taip galėjo būti? Ar galėjo miledi iš „Trijų muškietininkų“ turėti tatuiruotę?“ Tačiau tie klausimai taip ir likdavo neatsakyti, kol neperskaičiau „Algimanto“. Šios knygos gale aptikau istoriko Alvydo Nikžentaičio straipsnį, kuriame jis kėlė klausimą, ar buvo toks Algimantas iš tikrųjų? Tuomet supratau, kad yra tokie žmonės kaip istorikai, kurie, ne tik pasitelkdami fantaziją, bet ir istorinius šaltinius, aprašo ir nagrinėja praeities įvykius, ir kad pati norėčiau tuo užsiimti“, – pirmąjį susižavėjimą istorija prisimena Kristina.

Baigdama mokyklą ji jau tvirtai žinojo, kad istorija yra būtent ta sritis, kurios žinių bagažą ji nori plėsti toliau. „Istoriją mačiau kaip labai puikų, platų išsilavinimą, o ne vien specialybę“, – sako pašnekovė, užtikrintai pasirinkusi istorijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Vis dėlto merginos tėvai nebuvo itin patenkinti tokiu dukros pasirinkimu.

Visada stengiuosi nurodyti istoriografinį šaltinį, kuriuo remdamiesi žmonės galėtų patys susirasti dominančią informaciją.

„Mano tėvų karta yra labai praktiška – išgyvenus Sovietų Sąjungos griūtį ir labai sunkius ekonominius laikus, jiems pagrindinis prioritetas buvo finansinis jų vaikų saugumas. Istoriko išsilavinimas, pripažinkime, neprimena tokio, kuris galėtų finansinį saugumą suteikti. Mano kartos žmonės beveik visi stojo į teisę, ekonomiką, vadybą – sritis, kurios tuo metu jų tėvams asocijavosi su gerą atlyginimą galinčia pasiūlyti specialybe, o čia – istorikė. Pamenu, tuo metu mano mama labai guodėsi vienai savo draugei, kas bus iš jos dukros. Tačiau šiuo atveju turbūt suveikė požiūris „turės aukštąjį“. Vis dėlto esu jiems dėkinga, kad kardinaliai neužginčijo mano sprendimo“, – tėvų lūkesčius prisimena Kristina.

Darbas muziejuje

Iškart po studijų K. Petrauskė įsidarbino Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir dirba iki šiol. „Glaudus ryšys tarp dėstytojų ir studentų gana greitai išgrynino studentų potencialą. Bent jau mano aplinkoje studentai iš karto būdavo įtraukiami į darbo rinką. Taip kažkas mane rekomendavo Vytauto Didžiojo karo muziejui ir dėl tos rekomendacijos dirbu ten jau aštuonerius metus“, – karjeros pradžią prisimena istorikė.

Kristinos teigimu, istorikės išsilavinimas darbe leidžia plačiai pritaikyti universitete įgytas žinias. Karjerą pradėjusi kaip kultūros, vėliau politikos ir karybos istorikė, šiuo metu ji yra ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už istorijos ir jos mokslo reprezentavimą ir pateikimą visuomenei.

„Nors direktoriaus pavaduotojos pareigos gal ir skamba labiau kaip administracinė veikla, bet sritis, kurią aš kuruoju, yra mokslinė. Tad, nors ir dirbu karo muziejuje, tačiau mano kuruojamose parodose ir veikloje visada yra vietos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros elementams. Pavyzdžiui, jei pristatome mūšius arba kalbame apie XIX a. sukilimus, rodome ir kultūrinį pagrindą, kuris leido jiems kilti ir susiformuoti“, – darbo užkulisius atskleidžia Kristina. Ji sako besidžiaugianti, kad veiklos, kuriomis užsiima: tiek darbas, tiek hobiai ir papildomi interesai – susipina tarpusavyje, padeda augti ir realizuoti save.

Kelias į socialinius tinklus

Prieš kelerius metus dėl prasidėjusios pasaulinės koronaviruso pandemijos užsidarė muziejai, tačiau Kristinai atsivėrė naujos veiklos galimybės – turinio kūrimas socialiniame tinkle „TikTok“. Sužinojusi, kaip kiti pagrindiniai Europos muziejai išnaudoja šią platformą edukaciniam turiniui kurti, moteris sako, kad smalsumo vedama ir pati sugalvojo ją išbandyti.

„Atkreipiau dėmesį, kad beveik nėra edukacinio turinio lietuvių kalba. Iš pradžių ir pati turinį kūriau angliškai. Tačiau, kai mano kuriami vaizdo įrašai pagal algoritmą vis dažniau pasiekdavo Lietuvos auditoriją, supratau, kaip keistai atrodo, kai apie Lietuvos istoriją lietuviams pasakoju angliškai, o šie taip pat angliškai rašo komentarus“, – apie sprendimą turinį pradėti kurti gimtąja kalba pasakoja Kristina.

Pasakojimų temas moteris renkasi pagal tai, kas aktualu ir įdomu atrodo jai pačiai, mat, norint pasiruošti net ir trumpam vaizdo pasakojimui, dažnai prireikia nemažai laiko ir žinių.

„Kartais, norint atsakyti į sekėjų užduodamus klausimus, reikia atlikti ir papildomą tyrimą, todėl visada stengiuosi nurodyti istoriografinį šaltinį, kuriuo remdamiesi žmonės galėtų patys dominančią informaciją susirasti“, – atvirauja K. Petrauskė. Ji pripažįsta: nors darbas muziejuje ir turinio kūrimas tinkle „TikTok“ sudaro didžiąją dalį jos veiklų, tačiau laiko lieka ir pomėgiams. Vienas tokių – istorinės virtuvės tyrinėjimas ir istorinių patiekalų gaminimas.

„Istorinė virtuvė tikrai stebina savo skoniais ir potyriais. Jos turtingumas leidžia visai kitaip suvokti praeitį. Pasirodo, vis dėlto paprasti valstiečiai nevalgydavo vien tik pilkų pliurzų. Net ir turėdami labai mažai resursų, sugebėdavo visai neblogai su tuomečiais ištekliais pasigaminti sau maisto“, – tikina istorikė. Ji visai neseniai išbandė originalų šaltibarščių receptą, kuris, pasirodo, neturi nieko bendro nei su burokėliais, nei su rožine spalva, o jo sudėtyje buvo galima aptikti pieno, mėsos ir net žuvies.

Pastabos istorijos mokymui

Nors dėl savo veiklos socialiniame tinkle Kristina tampa dažniau atpažįstama viešojoje erdvėje ir sulaukia įvairų darbo pasiūlymo, tarp jų ir mokyti istorijos mokyklose, moteris tikina, kad, kalbant apie šios disciplinos mokymą, labai svarbu atskirti du dalykus: istorijos mokytojus ir istorijos programas.

Mes visiškai nieko nesimokome apie mūsų kaimynų: lenkų, latvių ar estų – istoriją. Galiausiai nieko nėra apie tą pačią Ukrainą.

„Pažįstu nemažai istorijos mokytojų, kurie neriasi iš kailio bandydami kuo įdomiau perteikti istorines programas, kurių nemažą pagrindą sudaro politinė ir diplomatinė istorija. Visai neseniai istorijos programa buvo perrašyta, tad joje atsirado daugiau turinio apie moterų ir kasdienybės istoriją. Tačiau tą pavyko padaryti iš programos išbraukiant kitus dalykus. Kyla dilema, kai reikia rasti pusiausvyrą, kokio turinio atsisakyti, o kokį – palikti. Pavyzdžiui, man būtų sudėtinga suprasti tarpukario istoriją be dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės. Negalime nekalbėti apie visus buvusius prezidentus ar pagrindinius politinius veikėjus“, – dabartinę padėtį apibūdina istorikė.

Pasak Kristinos, situaciją sunkina ir labai ribotas istorijos pamokų skaičius. „Viena vertus, suprantu, kad mokytis apie įvairias klasikines civilizacijas yra privalu, nes vis dėlto tai yra mūsų kultūros pagrindas. Tačiau kartu mes visiškai nieko nesimokome apie mūsų kaimynų: lenkų, latvių ar estų – istoriją. Galiausiai nieko nėra apie tą pačią Ukrainą“, – kritiškai istorijos programą apibūdina specialistė.

K. Petrauskė priduria pastebinti, kad per mažai dėmesio skiriama ir LDK istorijai, o pasirinkti akcentai dedami ne ten, kur turėtų būti.

Kalbėdama apie pasirinkimus ir savo pačios sprendimą studijuoti istoriją, Kristina yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turėtų dirbti toje srityje, kur jaučiasi geriausiai.

„Aš suprantu, kad vyresnės kartos žmonės yra praktiški ir pragmatiški, bet man šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, ar mano vaikas norės būti fiziku, ar manikiūro specialistu. Jei jis toje srityje stengsis būti geriausias, bus patenkintas savo uždarbiu ir jausis gerai psichologiškai, vadinasi, jis yra pasirinko teisingą kelią. Manau, kad aš, baigusi istoriją, turiu daug platesnių karjeros galimybių nei žmogus, baigęs kur kas siauresnę specialybę. Išsilavinimas man visada yra aukščiau nei  specialybė, o universitetas, pirmiausia, ir turėtų būti tą platų išsilavinimą suteikianti įstaiga“, – įsitikinusi istorikė.

Prisimindama savo mokyklos laikus ji pasakoja, kad nors tuo metu mokslai jos nedomino, o per pamokas dažnai būdavo nuobodu, tačiau universitetą baigė aukščiausiais įvertinimais. „Laikausi nuomonės, kad svarbiausia surasti mėgstamą sritį ir tapti joje geriausiam. Paskutiniais metais mokykloje tikrai būtų buvę lengviau, jei kas nors būtų pasakęs, kad viskas bus gerai, o egzaminai nenulemia ir juo labiau nepabaigia tavo gyvenimo“, – teigia Kristina.