Istorikas V. Rakutis: taikoje galvojame apie karą, o kare kaunamės dėl vienintelio tikslo – taikos

Karo istorikas V. Rakutis savo naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo priežastis, principus, karo pramonę, bet ir apie taiką, kuri yra visų karų tikslas.

Istorikas įsitikinęs, kad perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tai padaryti padeda Lietuvos ir pasaulio istorija, liudijanti, kad – neįtikėtina – visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs: tokia pati pradžia, kruvinos kovos, iliuzijų žlugimas, jėgų išsekimas ir pabaiga. Karo esmė nesiskiria, skiriasi tik jo forma.

Ar lietuviai – karių tauta? Kodėl vadams nerūpi varvančios karių nosys? Kas lietuviams atrodo didžiausias priešas? Kiek filmuose apie šnipus esama tiesos? Kam reikia lietuviškų ginklų? Kurių garsiausių Lietuvos kariuomenės vadų pavardės į karo istoriją įrašytos aukso raidėmis? Kaip atrodo taikos derybų stalas? Tokius klausimus kelia V. Rakutis savo knygoje, kurią parašė drauge su žurnaliste Žilvine Petrauskaite.

„Su Valdu Rakučiu esame kartu parašę ne vieną knygą, mūsų darbo procese visada yra vietos diskusijoms ir net ginčams, – pasakoja knygos bendraautorė. – Ruošdamasi su profesoriumi imtis knygos apie karus ir taikas, buvau nusiteikusi kaip reikiant padiskutuoti apie dažnai girdimas, bet man keistas sąvokas, pavyzdžiui, stiprus / silpnas valdovas ar vadovas. Kokia čia atgyvena, prunkštavau. Bet profesoriaus V. Rakučio vedžiojama po specifiniais dėsniais ir taisyklėmis įrėmintą vyrišką karo pasaulį pasijutau įtikinta, kad per amžius jame mažai kas keičiasi. Kad karo baigtis vis vien sprendžiama karo lauke, o taika – ne bet kuri taps tvari. Stiprus vadovas – išties svarbi figūra siekiant išlaikyti pasaulio galių pusiausvyrą, garantuojančią taiką.“

Įdomiausia Ž. Petrauskaitei pasirodė knygos dalis apie garsiausias pasaulio ir Lietuvos taikas (t. y. taikos sutartis). Kokiomis aplinkybėmis jos buvo sudaromos, kodėl išsilaikė ar neišsilaikė ilgai ir kodėl taikos derybos vienu ypu visko neišsprendžia – visa intriguojančiai papasakojo karo istorikas V. Rakutis, o žurnalistė pasistengė jo pasakojimą perteikti taip, kad skaityti būtų malonu. 

Su karo istoriku apie knygą, karus ir taikas kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Kažkokios keistos nuojautos laiku gyvename, atrodo, kad karai ima viršų, o taikos kažkur klaidžioja pasimetusios...

– Žmonės tik galvoja, kad viskas labai keičiasi. Taip, keičiasi automobiliai, technologijos, infrastruktūros, o, štai, mąstymas – nelabai. Drąsiai tą sakau, nes turiu galimybę į įvykius pažvelgti iš nuotolio, didelio atstumo. Paskutinėje savo knygoje, kuri dar neišėjusi, grįžau į Pirmojo pasaulinio karo metus. Pasiknaisiojau po žmonių atsiminimus, jų dar turime išlikusių, įvykiai ateina ir praeina, žmonės juos tiesiog pamiršta, bazinė kultūra beveik nesikeičia. Kodėl nesikeičia? Todėl, kad mūsų atskaitos sistema – gyvenamoji vieta, mus supanti aplinka, o ne pasauliniai įvykiai. Mums svarbu, kaip tai veikė mane, mano šeimą, kokias patirtis aš išsinešiau.

– Jūsų knygoje „Karai ir taikos“ galime rasti daug istorinio konteksto. Koks buvo knygos sumanymas?

– Kai Ukrainoje 2022-aisiais suaktyvėjo karo veiksmai, leidykla manęs paklausė, ar galėčiau parašyti knygą apie karą. „Geriau apie karą ir taiką“, – pasakiau, nes man viskas atrodė labai neaišku. Kol knygą parašysiu, karas bus arba pasibaigęs, arba visiems gerokai įgrisęs, skaityti apie jį nebus įdomu. Knygos tema tapo karo ir taikos sąvokų tarpusavio santykiu, – išties, viena be kitos jos egzistuoti negali: nebūtų žodžio „taika“, jei nebūtų žodžio „karas“.

Drauge su knygos bendraautore, žurnaliste Ž. Petrauskaite norėjome pasidalyti apmąstymais, kurių kyla, kai ilgus metus tyrinėji istorinius karo įvykių aspektus. Taip nutinka, kad karo istorikas, tirdamas karus, visada žvelgia ir į taikos metą, kuriame gimsta kariai ir kariuomenės, kuriamos karo strategijos ir koncepcijos. Taigi, taikoje galvojame apie karą, o kare kovojame dėl vieno vienintelio dalyko, dėl taikos.

Didžioji žmonijos dalis nenori karo, nes jis – šlykštus reikalas. Karas apriboja galimybes, kuria nenuspėjamą ateitį. Karas viską keičia, nebegalioja jokios strategijos, jokie planai. Žmogui nepatinka jau vien mintis, kad karas gali kilti, todėl jis mieliau tiki ilgalaike taika. O tai nėra teisinga.

– Kaip tik ir norėjau klausti, ar galima įtarti, kad žmonės Lietuvoje buvo pamiršę apie tai, jog karas gali kilti?

– Labai norėjo pamiršti. Šalia esantis Vakarų pasaulis tarsi švietė mintimi, kad karas atgyveno, jis liko praeityje, kad tai – tamsus laikas, kuris niekada daugiau nebeateis. Tikėjimas ilgalaike taika iškreipia realybę, – visa tai, kas griovė šią iliuziją, buvo niekinama, stumiama į šoną. Man ir pačiam nebuvo lengva, jau seniai kalbu, kad visos taikos kada nors baigiasi, dar 2010–2011 metais turėjau parengęs paskaitą „Jeigu karas rytoj, arba tamsieji amžiai“. Tai, apie ką kalbėjau tuomet, atrodė visiškai nerealu, tačiau nuojauta ir ženklai kalbėjo ką kita. Aiškiai buvo matyti, kad ateina sunkūs laikai ir jų niekaip nesustabdys tai, kad visi nusprendė, jog karo nebus.

Pasaulio istorija pilna atsikartojimų, ir galima manyti, kad, jei ilgą laiką karo neturėjome, jis ateis ypač didelis, visa griaunantis, toks, koks buvo Pirmasis pasaulinis, kai griuvo imperijos, kai tas, kas rodėsi patikima, tapo visiškai nepatikima.

– Kas gi į žmogaus galvą įdėjo programą viską pamiršti? Nepaisyti pamokų, jų neišmokti? Mes suvokiame, kokie žiaurumai ateina su karu, bet tai niekaip nestabdo...

– Žmogus turi daugybę gerųjų savybių, viena iš jų – viltis ir optimizmas. Kai karas baigiasi, optimizmas ima viršų ir mes galvojame, kad šis karas – tikrai paskutinis. Tačiau prasisuka trisdešimties metų skaitiklis, žmonės daug ką užmiršta. Karo ir taikos ritmas pasaulyje kartojasi vidutiniškai kas trisdešimt metų. Prasisuka viena visavertė karta, o kita jau gauna išmėginimą. Po mūsų Nepriklausomybės kovų praėjo trisdešimt metų ir mes vėl matome grėsmes mūsų nacionaliniam saugumui. Blogai yra tai, kad visuomenės daugumai toks požiūris visiškai nepažįstamas, o mūsų šalies švietimo sistema nieko nepadarė, kad žmones parengtų neramiems laikams. Skamba žiauriai, bet labai gali būti, kad pūkuoti, išpuoselėti, išlepinti mūsų vaikai vieną dieną taps valstybės gynėjais.

– Tiesą sakant, daugybė iš jų yra išvis nusiteikę prieš karą ir ginklus. Turbūt lengva būti pacifistu esant taikai?

– Nuo to, koks yra mūsų santykis su karu ir požiūris į jį, karo esmė nesikeičia. Karas nieko neklausia, tiesiog ateina ir tiek, o mes pasirinkimų daug ir neturime.

Tam suvokti yra labai gerai paskaityti paprastų žmonių įspūdžius. Yra tokia švedų istoriko ir knygų autoriaus Peterio Englundo knyga, į kurią jis sudėjo autentiškus Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių tekstus. Laiškai ir dienoraščiai sudėlioti chronologine tvarka nuo pirmosios karo dienos ir juose labai aiškiai matyti, kaip karą priima anuomet gyvenę žmonės, ko jie tomis dienomis norėjo ir ko nenorėjo, kokių iliuzijų turėjo, lūkesčių, kaip išgyveno kasdienybę, kaip laukė karo pabaigos. Tie žmonės labai panašūs į mus šiandien, jie karo irgi nenorėjo, tai buvo nelaimė, kuri juos tiesiog užgriuvo ir ją kažkokiu būdu reikėjo išgyventi. Tada supranti, kad su dievais draugiškai sugyvenę senovės graikai karo reiškinį pažino, suprato, priėmė daug geriau nei mes. Karo jie negarbino, tiesiog jam ruošėsi.

Pacifizmas nuo karo mūsų neišgelbės. Ir niekas nežino, ar pacifistui kare neteks atlikti labai bjauraus darbo. Taikos metu vengdamas karo tarnybos nuo karo vargu ar išsigelbėsi. O patekęs į ekstremalią situaciją, gali būti, elgsiesi taip pat kaip ir visi kiti žvėrys, kurių svarbiausias tikslas yra išgyventi.

– Ar egzistuoja paaiškinimas, kodėl kare žmonės tampa žvėrimis?

– Todėl, kad žmoguje egzistuoja dvi prigimtys – esame Dievo vaikai ir kartu biologinės būtybės, turinčios tikslą išlikti ir būti kuo geresnėje pozicijoje. Kai neparuošti žmonės patenka į vietas, kur jiems nereikėjo patekti, jie praranda Dievo vaiko savybes ir, praradę žmogiškumą, gali virsti visiškais žvėrimis. Mažai apie tai kalbame, nors kartais girdime apie naktimis šokinėjančius karo veteranus. Iš karų grįžę žmonės sunkiai adaptuojasi. Kodėl? Todėl, kad jie nebuvo pasirengę, nes manė, kad pasaulis yra kitoks. Patekę į sunkių sprendimų lauką, jie negalėdavo jų suderinti su savo vidumi, atmesdavo tai, kas vyksta, arba įjungdavo savęs naikinimo programą.

Sudėtingoje situacijoje žmogui reikia peržengti du svarbiausius slenksčius – išjungti savisaugos instinktą ir pakelti ranką prieš kitą, panašų į save. Tai – labai sunkus žingsnis, kurį žengęs patenki į plėšriųjų žvėrių kategoriją.

– Jūs užsiminėte, kad Dievas kare yra. Kaip manote, ar tikinčiam žmogui lengviau suvokti savo mirtingumą?

– Dvasinė dimensija kare yra svarbi, dvasinio pasaulio suvokime žmogus dažnai randa atsakymus į svarbiausius savo klausimus. Gavęs atsakymus, jis tampa drąsiu kovotoju. Geriausias pavyzdys – vikingai, kurie tikėjo, kad kritę mūšyje jie pateks į didvyrių Valhalą, kuriame laukia lemiamas mūšis su blogio jėgomis. Kai nebejauti baimės mūšyje, nelieka savigailos, atsiranda drąsos, o drąsa padeda nugalėti. Turintys tikėjimą aukštesniosiomis jėgoms yra galingi kariai. Daugybė žmonių mūšio lauke atsigręžia į Dievą, įtiki, čia materialusis pasaulis tampa visiškai nesvarbus, aplink juk matai vien griuvėsius, sutraiškytus gyvenimus, lavonus. Suvokęs, kad visa gali prarasti, imi žvelgti į savo vidų. Esu tai pajutęs, kai pats tarnavau sovietų kariuomenėje. Ten, kai vyko didžiulės permainos, pastačiau savo vidinę tvirtovę. Kai ją turi, garbės neprarasi, jokiai propagandai ir baimei nepasiduosi. Tai padeda išlikti.

– Ar galite apibrėžti, kas, iš istorinės perspektyvos, yra drąsus karys?

– Drąsus karys dažniausiai turi ryšį su protėviais, – jei su priešais kovojo mano senelis, tai ir aš kovosiu. Štai kodėl bajorų giminėse saugomi ir būsimiesiems riteriams buvo rodomi mūšiuose dalyvavusių protėvių paveikslai. Kartais sakau moksleiviams susitikimuose: „Ar jūs tikrai bėgsite, palikę savo močiutes, mažus vaikus neapgintus?“ Man atrodo, kad pareigos ginti silpnesniuosius suvokimas stipriai motyvuoja. Svarbu suprasti, dėl ko vyksta kova ir karas.

Drąsa atsiranda per pratybas, kai esi pasirengęs, kai žinai, kaip įveikti priešą.

– Dar vienas svarbus žmogus karo, o ir taikos metais – vadas. Tas, kuris veda į priekį...

– Sutinku, lyderis yra labai svarbu, nes žmogus kare suvokia, kad nuo jo niekas nepriklauso. Jis turi tikėti vadu, lyderiu, jam kur kas aiškiau, jei kovoja ne vien už Tėvynę, taip pat ir už vadą, už draugus. Kariškai žino, ką reiškia korpuso dvasia, komanda, kurioje esu aš, mano batalionas, mano kuopa, mano skyrius, mano draugai. Juk daugeliu atvejų draugai vienas kitą ir gelbsti, o apie kovinę draugystę sklando legendos.

Taikos metu kartais tokio lyderio nėra, jis atsiranda, kai ištinka karas. Tada svarbiausiu veikėju gali tapti žmogus iš šalies.

– Knygoje užsimenate ir apie moterų vaidmenį kare? Ar vis dėlto čia visi svarbiausi vaidmenys tenka vyrams?

– Būsiu nepopuliarus sakydamas, kad kare moterys turi visiškai kitą užduotį. Laimėti karus yra vyrų reikalas, moterų reikalas – išgyventi, išlaikyti, užauginti ir per sunkų laiką pervesti vaikus. Sakyčiau, ši funkcija netgi svarbesnė, – kare visaip būna, vyrai gali žūti, bet, jei išgyvens vaikai, jie vėl sukurs gražų pasaulį.

Vienišos, vaikų neturinčios, jų neturėti apsisprendusios arba juos užauginusios moterys dažnai renkasi būti karininkėmis. Joms puikiai sekasi, jos labai kietos.

– Šiandienos kariuomenėje pastebite tendenciją, kad ateina daugiau moterų?

– Didžiulę! Jos geriau pasirengusios, dažnai labiau motyvuotos, o štai vyrai silpnėja. Gal dėl to, kad daugelį jų užaugina vienišos mamos arba močiutės.

Viena vertus, tikrai esama specialybių, kur moterys labiau tinka, kurios sutvertos karui, kita vertus, jeigu jos žus, o karas truks metų metus, nuostolis bus dvigubas, trigubas, keturgubas, jos vaikų nebeužaugins. Štai kodėl sakau, kad moterys, galinčios susilaukti vaikų, neturėtų atsidurti mūšio lauke.

– Ar jūs vis dar manote, kad Trečiojo pasaulinio karo galima išvengti?

– Galima, bet mes viską darome, kad neišvengtume. Ypač nerimą kelia karai aplinkui Izraelį, jie plečiasi, peržengia ribas ir gali tapti nevaldomas. Senovės graikai sakydavo: „Marsas užvaldo žmonių protus. Ir kai karas baigiasi, kai imama ieškoti jo priežasčių, paaiškėja, kad priežastys buvo niekinės.“ Kai stebiu, kas vyksta Izraelyje, Rusijoje, man atrodo, kad Marsas įsisiautėjo, kursto žmones ir veda juos į pakvaišimą. Kartais galvoju – ar mes tikrai galime kažką pakeisti? Pamenate, ką rašė Remarque’as: yra laikas gyventi ir yra laikas mirti. Tačiau juk išlikome per šimtmečius, išliksime ir dabar, tik nepasiduokime iliuzijoms, geriau stenkimės būti pasirengę.