Išaugęs susidomėjimas istorija gimdo pseudoistorikų, rašančių pseudoistorijas, vajų. Šių laikų pseudoistorikai retai sugalvoja ką nors naujo ir originalaus, beveik visada iškapstoma kokia nors seniai istorikų pamiršta idėja ir iš naujo pateikiama kaip koks stulbinamas atradimas.

Pseudoistorijos suklestėjimo vajus

Pseudoistorijų klestėjimas šio meto Lietuvoje yra nulemtas keleto veiksnių.
Pirmiausia, profesionali istorija pateikia ne absoliučią tiesą apie praeitį, o tik labiausiai logiškai įtikinamą praeities įvykių versiją, todėl dalis istorinių šaltinių informacijos, kurios nepatvirtinami nepriklausomi šaltiniai, dažniausiai pasilieka istorikų tekstų paraštėse. Taip pat nuošalėje lieka įvairiausi artefaktai, t.y. informacija ir radiniai kurių iš viso neįmanoma arba kol kas negalima paaiškinti remiantis šiuolaikinėmis istorijos mokslo žiniomis. Visa tai tampa savotiška trąša įvairių alternatyvių, iškreiptų ar tiesiog melagingų pasakojimų apie praeitį klestėjimui.

Antra, istorija buvo ir yra humanitarinis mokslas, artimesnis filosofijai ar net literatūrai, nei matematikai, todėl istorija negali ir neturi teigti griežtų formulių ir galutinių nenuginčijamų tiesų. Deja, toks istorijos mokslo pobūdis dažnai suvokiamas kaip istorijos mokslo silpnybė leidžianti bet kam su bet kokiomis teorijomis mesti iššūkį „oficialiai“ istorijai.

Trečia, įvairiausioms pseudoistorinėms teorijoms yra pakankamai medžiagos iš šiuolaikinio istorijos mokslo aušros laikų. Vėlyvaisiais viduramžiais naujoms valstybėms ir besiformuojančioms tautoms reikėjo įtvirtinti savo suverenumą ir istorinį identitetą remiantis dviem neginčijamais autoritetais – Biblija ir antikos istorikų veikalais.

Dauguma metraščių ir istorikų šalių istorijas rašydavo kaip savotiškus šv. Rašto arba antikos istorijos tęsinius, todėl garbinga kilmė iš Nojaus sūnų arba iš pabėgėlių iš Trojos tuo metu nieko nestebino - nebuvo išimtimi ir Lietuva su savu pasakojimu apie lietuvių kilmę iš romėnų. Šių laikų pseudoistorikai retai sugalvoja ką nors naujo ir originalaus, beįveik visada iškapstoma kokia nors senai istorikų pamesta ir pamiršta idėja ir ji iš naujo pateikiama kaip koks stulbinantis atradimas.

Kankinamoms istorinio nepilnavertiškumo kompleksų bendruomenėms kilmė iš prieš porą tūkstančių metų gyvavusios kokios nors barbarų tautos, kurią bent jau porą kartų paminėjo antikos rašytojai, suteikė ir suteikia vidinį pasitenkinimą, mažai galvojant apie tai, kad jei tavo protėviais buvo tokie barbarai kaip sarmatai ar vandalai, gal geriau iš viso tuo nesigirti, kaip neverta girtis ir tuo, jog protėviai dievams aukojo žmones ar puikiai sugebėjo per porą dienų iš klestinčio miesto padaryti lavonais nuklotą dykvietę.

Atpažinimo ženklai

Istorikai jau gana seniai aprašė pagrindinius pseudoistorijų požymius:
1. Neaiški ir paslaptinga šaltinių, kuriais remiasi tokių istorijų rašytojai, kilmė – neseniai ir atsitiktinai randamas rankraštis, apie kurį iki radimo niekas nieko nežinojo; dažniausiai randamas net ne rankraštis, o kokia nors jo kopija. Istorinės versijos keliamos remiantis autorių, kuris savo šaltinių neatskleidžia, bet rašo, kad jo pasakojimas remiasi „senais metraščiais“. Žinios gaunamos iš paslaptingų asmenų ne mažiau paslaptingomis aplinkybėmis, nors paaiškinti, kodėl toks paslaptingumas būtinas, dažniausiai nesiteikiama.

2. Nenumaldomas lingvistinių argumentų ir žaidimų su kalba pomėgis. Kadangi dauguma Europos ir nemaža Azijos dalis apgyvendinta indoeuropiečių tautų, rasti žodžių su panašiomis šaknimis galima visur – žaidimai su vardais ir vietovardžiais tapo pseudoistorijos klasika, pvz.: jei tik kur nors šmėstelėja žodžiai su šaknimi -gal-, tuoj pat teigiama, kad visos šios vietovės susijusios su galindais, ir Galicija, ir Portugalija, ir Galija – viskas tiks. Šiek tiek fantazijos ir noro – ir į tokį lingvistinių pratimų žaidimą galima įtraukti kone visą pasaulį.

3. Rėmimasis su istorija nesusijusiais arba mažai susijusiais autoritetais. Niekam nekils abejonių dėl Isaoco Niutono mokslinio autoriteto, todėl galima savo istorines teorijas grįsti jo gyvenimo pabaigoje sukurtais su istorija susijusias veikalais, tačiau nors I.Niutonas buvo puikus fizikas, bet kaip alchemikas ir okultinių žinių gerbėjas senovės istorijos tyrinėjimų srityje nuveikė ne kažin ką gero. Tyrinėti istoriją gali bet kas, bet filologijos mokslų daktaras visų pirma yra filologas, todėl ir jo parašytas tekstas tebus tik istorijos mėgėjo tekstu.

Kitaip tariant, Alberto Einsteino nuomonė apie XI a. Lietuvos valstybingumą tiek pat įdomi bei vertinga kaip ir penkiamečio vaiko, tačiau, jei jis būtų ką nors pasakęs apie lietuvių kilmę iš gotų sarmatų, neabejotina, kad būtu cituojamas daugelio pseudoistorikų.

Šalia, bet ne „vietoj“

Dauguma istorikų neužsiima įvairiausių pseudoistorijų paneigimu ne todėl, kad būtų papirkti masonų, Vatikano, Rusijos ar transnacionalinių korporacijų, bet dėl to, kad žino, jog nuneigti galima tik bent kiek logiškais argumentais grįstus teiginius; kuo teiginys absurdiškesnis, tuo sunkiau jį paneigti.

Jei kam nors kils noras rašyti, kad Lietuvos karalius Mindaugas buvo aklas, vienakojis, trejų metrų afrikietis kanibalas, paneigti tokį Mindaugo apibūdinimą, remiantis pirminiais ir tiesioginiais šaltiniais, būtų beveik neįmanoma, nes kaip dabar, taip ir XIII a., savaime suprantamų tiesų niekas neaprašinėjo.

Pagaliau kovai su pseudoistorikų darbais reikia laiko, pinigų ir paprasčiausių žmogiškųjų jėgų, todėl norinčiųjų aukoti savo gyvenimą ir sielos pastangas tam, kad per porą metų parašytų Česlovo Gedgaudo svajas paneigiančią knygą, nėra ir nebus, juo labiau žinant, kad per tuos porą metų kitas ar tas pats rašytojas sukurps naują Lietuvos istorijos viziją.

Pseudoistorijos, alternatyvioji istorija ar įvairiausios populiariosios istorijos, kuriose skaitytojams pateikiamos nuo nusistovėjusios istorijos nutolusios vienos ar kitos praeities versijos, be abejo, turi teisę egzistuoti kaip savotiška literatūros ar net mokslo populiarinimo literatūra. Daugumoje Europos šalių paskui istorikų profesionalų knygas tęsiasi ne ką mažesnis įvairiausių pseudoistorijų šleifas ir dėl to nieko blogo dėl šio šleifo nenutinka.

Tamsioji pusė

Blogai nutinka, kai pseudoistorijos iš visuomenės sąmonės išstumia istorijos mokslą. Taip gali nutikti dėl kokių nors politinių-ideologinių sumetimų, nekalbant jau apie pseudoistorinėmis teorijomis savo egzistavimą grindusias valstybes, tokias kaip Trečiasis Reichas arba SSSR, „garbingos praeities“ dažniausiai prireikia arba politiniams radikalams, arba besiformuojantiems nacionalistiniams ar separatistiniams judėjimams.

Vis dėlto dažniausiai pseudoistorijos reikalingos tam, kad būtų patenkinti dalies visuomenės troškimai, nes bet kokia pseudoistorija visada yra iššūkis istorijos mokslui ir valstybės finansuojamai mokslo žinių teikimo sistemai, t.y. pseudoistorijos dažniausiai patrauklios religiniams, politiniams ar socialiniams marginalams. Ne mažiau svarbu, kad pseudoistorija skaitytojui suteikia tam tikrą išskirtinumą, priartina jį prie ezoterinių, tik nedideliam išrinktųjų ratui skirtų žinių klodų ir atveria akis į tikrą realybę, kurią kažkodėl nuo jo bando nuslėpti valstybė.

Pagaliau pseudoistorinės teorijos gali net suteikti prasmę skaitytojo gyvenimui ir kovai su įsivaizduojamais priešais. Turbūt todėl didžiausiu neigiamu pseudoistorijos padariniu tampa agresyvumas ir priešų paieška, kuri, kaip žinoma, niekada nesibaigia be rezultatų.

Kadangi po holokausto, jei tik nesi Irano prezidentas, rašinėti apie pasaulinius žydų ir masonų sąmokslus ir už tai pakliūti į teismą, ryžtasi nedaug sąmokslo teorijos mėgėjų, pseudoistorijų tekstuose labai kliūva Katalikų bažnyčiai – nuolatos uždari Vatikano archyvai, istoriją klastojanti inkvizicija bei jėzuitai toli gražu nėra reti svečiai pseudoistorikų vizijose, už juos blogesni tik nieko nesuprantantys istorikai mokslininkai.