Įspūdingiausio koncerto istorija telpa viename kadre

Koncertai – tam, kad klausytum, pajaustum ir užsimerkęs svajotum, o ne fotografuotum. „Jei pradedi žiūrėti į renginį per telefono ekraną – atimi iš savęs malonumą, dėl kurio renginys ir vyksta“, – sako žinomas muzikos fotografas Rytis Šeškaitis.

Jo fotografijų paroda žymės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ festivalį „Gatvės rokas“. Liepos 1 ir 2 d. Ramučių „Gatvės roko“ festivalyje dalyvaus grupės „Akli“, svečiai iš Latvijos „Dzelzs Vilks“, Augustė Vedrickaitė su programa „Rock me Good“, „Colours of Bubbles“ ir BIX, grupė „Skylė“ ir Aistė Smilgevičiūtė, jaunasis roko atlikėjas Rokas Mizeikis ir kt.

Roko kultūros festivalyje – parodos, gatvės menas, o programą Karmėlavos seniūnijoje vainikuos bendras Lietuvos ir Liuksemburgo menininkų – Algimanto Šlapiko ir Serge‘o Eckerio – aplinkos meno objektas „Skraidantys cepelinai / Flying Cepelinai“.

Pokalbis su R. Šeškaičiu – apie būsimą parodą, muzikos fotografijos užkulisius ir tai, kodėl renginiuose savo mobilųjį telefoną geriau laikyti kišenėje.

– Ko gali tikėtis parodos lankytojai, iš kokių muzikos renginių pristatomos fotografijos?

– Man labai sunku parodą diferencijuoti, nes spektras – platus. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai garsiausių Lietuvoje vykstančių festivalių, muzikos grupių nuotraukos. Iš Kauno paroda toliau keliaus po mažąsias Europos kultūros sostines. Tik nežinau, ar spės aplankyti jas visas. Parodą surengti man padėjo „Kaunas 2022“ ir Lietuvos muzikantų asociacija AGATA.

Šios parodos tikslai yra du. Pirma, kad žmonės pasidomėtų naująja lietuviška muzika, kurios jie dar neatrado. Nors daugelis grupių mano nuotraukose neblogai žinomos, tačiau kartais tik Vilniaus burbule, o ne mažesniuose miesteliuose. Galbūt pavyks sudominti ir mažesnių miestelių žmones, sužadinti jų smalsumą, parodyti dėmesį regionams – kad jie lauktų tų atlikėjų ir žinotų juos.

Kitas momentas – paskatinti jaunus žmones atrasti tokią fotografiją. Tai irgi būdas, saviraiška – fotografuoti koncertus. Tokia fotografija Lietuvoje nelabai populiari, palyginti su reklamos, vestuvių fotografija.

– Kaip jūs pats atradote šį fotografijos žanrą?

– Fotografija susidomėjau maždaug prieš dešimtmetį atėjęs į Ramūno Danisevičiaus (žinomas Lietuvos spaudos fotografas – red. past.) parodą. Tada pamaniau, kad irgi norėčiau kažką panašaus daryti, kad tai visai įdomi tema. Nuo mažumės domėjausi muzika, man ji buvo labai artima. Taip visai netikėtai atradau savo gyvenimo veiklą ir jau dešimt metų tuo užsiimu.

– Antra vertus, visi mes esame truputį fotografai, per renginius išsitraukiantys savo mobiliuosius telefonus...

– Aš manau, kad tai šiek tiek blogai. Būdamas renginiuose pastebiu, kaip intensyviai žmonės bando fotografuoti telefonais ir vėliau nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose. Bet puikiai žinau iš savo patirties: kai fotografuoju renginį, negaliu jo išjausti taip, kaip jis pateikiamas auditorijai. Turi klausyti, pajausti, užsimerkęs svajoti. Jei pradedi fotografuoti, žiūrėti į renginį per telefono ekraną, atimi iš savęs tą malonumą, dėl kurio renginys ir vyksta. Juk jis tam, kad pasimėgautum.

Aš žmones suprantu – jie nori turėti prisiminimą, kur buvo. Tad nuspausti vieną kitą kadrą – nieko blogo. Tačiau kai žmonės filmuoja dainas, visą pasirodymą – nei jie vėliau tą koncertą žiūrės savo telefone, nei jis bus kokybiškas, o renginio žmogus taip ir liks nematęs. Nes ne žiūrėjo, ne klausėsi, o filmavo ar fotografavo. Jei tu sumoki už bilietą ir ateini į renginį, kurį nori pamatyti, tai kodėl iš savęs atimi galimybę?

R. Šeškaičio nuotr.

Geriau šiuos darbus palikti profesionalams, juolab kad telefonu kokybiškų nuotraukų nepadarysi – tam reikalinga gana rimta technika. Ypač jei viskas vyksta ne lauke, o uždaroje patalpoje. Vėliau koncerto nuotraukas bus galima pažiūrėti – jos bus pateiktos viešojoje erdvėje. Tad geriau renginiu mėgautis, o telefoną palikti kišenėje.

Žvelgiant iš kitos pusės, kažkam tai gali būti pradžia – taip žmogus gali susidomėti muzikos fotografija.

– Renginių, koncertų nuotraukos – populiarios, žmonės mėgsta žiūrėti viešojoje erdvėje publikuojamas fotogalerijas. Kaip manote, kodėl mums smalsu žiūrėti renginių nuotraukas – nesvarbu, ar buvome tame koncerte, ar ne?

Aš turiu galimybę būti ant scenos ir parodyti, kaip koncertas atrodo atlikėjo akimis. Žiūrovas niekada to negalės patirti, nes jis kitoje barikadų pusėje.

– Reikėtų paklausti žiūrovų. Mano pagrindinis tikslas – perteikti renginio emociją. Sulaukti emocijos piko, kurį kuria muzikantai, žmonės scenoje. Daugelį muzikantų per tuos dešimt metų esu matęs po dešimt ar daugiau kartų. Bet bandau pateikti kitu kampu, rasti momentą, kurį žiūrovas, galbūt, praleidžia.

Aš turiu galimybę būti scenoje ir parodyti, kaip koncertas atrodo atlikėjo akimis. Žiūrovas niekada to negalės patirti, nes jis kitoje barikadų pusėje. Per fotografiją jam atsiranda galimybė pažvelgti, kaip viskas atrodė atlikėjui. Arba tas pats atlikėjas – kaip jis atrodė iš arti, kokia buvo jo emocija, pikas. Tai įdomu.

– Dar viena koncertų, renginių pusė – žiūrovai. Jie taip pat atsiduria jūsų dėmesio centre?

– Žiūrovų emocijos yra galbūt 50 proc. viso renginio emocijos. Juk atlikėjas visada tas pats, o žiūrovai – kiti. Kartais energija, kurią sukuria žiūrovai, tampa koncerto esme.

– Per tuos dešimt metų nuotykių, matyt, patyrėte ir pats?

– Yra istorijų. Man per koncertą yra užsidegę plaukai, kai netyčia pakliuvau po pirotechnikos patranka, jos nepastebėjęs. Pataikė į pakaušį ir teko rankomis gesinti plaukus. Dabar atrodo linksmai, bet tada nebuvo labai juokinga.

Taip įvyko ir dėl patirties stokos. Labai pavojingas dalykas – vienas vaikštai prieblandoje, tamsoje, ne visada viskas matyti, o jei nesi pasiruošęs, neturi patirties – apie daug dalykų tiesiog nepagalvoji.

Buvo ir daugiau nuotykių: bandai lįsti po scena – kelnės suplyšta, užsikabini už ko nors. Viskas ateina su patirtimi, išmoksti tam tikrų dalykų, o kitą kartą dėl geresnio kadro negaila nei išsipurvinti, nei susiplėšyti.

Profesionalas: R. Šeškaitis pataria mėgautis renginiais, o ne gaudyti menkaverčius kadrus / M. Repečkos nuotr.

– Ir tada – išrinkti dėmesio vertus kadrus iš šimtų, o gal net 1 000 nuotraukų?

– Kiek kadrų padarai – priklauso nuo renginio, nuo jo apimties. Nuotraukų gali būti nuo kelių šimtų iki galbūt 2 000. Bet turiu vieną  taisyklę. Kai fotografuoju renginį – publikuoju vieną nuotrauką. Užsakovams, žinoma, atiduodu jų daugiau, tačiau savo socialiniame tinkle pasidaliju tik viena – pagrindine.

Viena fotografija siekiu parodyti, kas buvo reikšmingiausia, svarbiausia. Tad mano užduotis – tarp visų renginio nuotraukų atrasti tokį kadrą.

– Skamba kaip darbas darbe – atrasti vieną kadrą ne taip ir paprasta?

– Taip, atrinkti nuotraukas – kaip antrasis fotografo darbas, kita jo pusė. Tai labai svarbu. Tik per patirtį, ilgai stebėdamas išmoksti pamatyti tai, kas yra esmė.

– Kodėl tokia jūsų taisyklė – atrasti vieną kadrą?

– Labai sunku pasakyti, kodėl. Bet aš manau, kad tai man yra sudėtingiausias iššūkis – nuspręsti ir išrinkti vienintelį kadrą. Jo ieškant viskas ateina per pajautimą.

Be to, žiūrėti milijonus nuotraukų šiais laikais irgi niekas neturi laiko. Tad gal tokia taisyklė – iš praktinių sumetimų?

 

Kas? Kultūros festivalio „Gatvės rokas“ pradžia. R. Šeškaičio parodos atidarymas.

Kur? Ramučių kultūros centre.

Kada? Liepos 1 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių