Naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrinys "Jobo knyga", kurį turėjo progą pamatyti 36-ojo "Lietuvos teatrų pavasario" žiūrovai, lemiamoje dvikovoje dėl geriausio festivalio spektaklio vardo vos vieno žiuri nario balso persvara pralaimėjo Oskaro Koršunovo "Žuvėdrai".

Abu spektakliai iš tikrųjų labai artimi: abiejuose karaliauja paprastumu, natūralumu ir nuoširdumu apsigaubusi kančia.

Abiejuose keliamas klausimas: kodėl žmogus tiek daug kenčia, kokia yra kančios prasmė? Tik priešingai nei jaunesnis kolega ("Žuvėdros" recenzija – "Šiuolaikinė sielos chirurgija, balandžio 11 d. "Santaka"), E.Nekrošius nesiekia itin priartėti prie šių dienų pasaulio ir atsigręžia ne į moderniąją literatūrą, o į Bibliją. Jobo knygą – vieną Senojo Testamento knygų – režisierius, kaip įprasta jo kūrybai, interpretuoja naudodamas metaforų kalbą.

Efektus atstoja vaidyba

"Kadaise Uzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta." Tačiau vieną dieną Dievas kartu su Šėtonu nusprendžia išbandyti Jobo tikėjimą ir siunčia jam išbandymus. Pirmiausia Jobas netenka visų savo turtų, vėliau – šeimos, o galiausiai – ir sveikatos.

Jobas baisiai kankinasi: "Šėtonas jį ištiko dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio, sėdėdamas pelenuose jis grandėsi šuke." Jobas nieko nesakė pikta prieš Dievą, tik iškėlė klausimą: jeigu Dievas yra teisingas, kodėl jis, būdamas teisus, šitaip kenčia?

Spektaklyje Jobą įkūnija šiam vaidmeniui ypač tinkantis aktorius Remigijus Vilkaitis. Paprastas juodas kelnes ir baltus marškinius dėvintis R.Vilkaičio Jobas – tai bet kuris žmogus, jo išgyvenimai labai artimi kiekvienam iš mūsų, o keliami klausimai pažįstami iki skausmo.

E.Nekrošius jau ankstesniuose savo spektakliuose ieško atsakymų į egzistencinius klausimus, o pagrindiniai veikėjai įkūnija archetipinį herojaus vaizdinį, kai scenoje vaizduojama įvairių išbandymų kupina pagrindinio herojaus kelionė (kiekvieno žmogaus dvasinė kelionė), tiesioginė ar netiesioginė.

"Jobo knyga" išsiskiria tuo, kad jame archetipinė Jobo kelionė perteikiama naudojant labai mažai išorinių sceninių efektų ir susitelkiant ties itin natūraliai Jobo ieškojimus, blaškymąsi nežinomybėje atskleidžiančia R.Vilkaičio vaidyba.

Veiksmo centre – stalas

Veiksmas vyksta paprastumu alsuojančioje Mariaus Nekrošiaus kurtoje sceninėje erdvėje. Scenoje regimos abiejose pusėse sustatytos žemėlapį simbolizuojančios saulės baterijos su rusvos medžiagos lopinėliais ir juos jungiančiais baltais punktyrais.

Scenos dešinėje pusėje stovi rašomasis stalas, kitaip nei saulės baterijos, naudojamas visą spektaklį: iš jo ištraukiami stalčiai, po juo palenda Jobas, ant jo užlipa kiti personažai. Stalas tarytum tampa Jobo bagažu šioje netiesioginėje kelionėje. O tas bagažas – ne kas kita kaip jo teisingumą liudijantys kasdieniai Jobo dori darbai: kasdienė malda, pagalba vargstantiesiems, jis priglaudęs našlaičius, nepasidavęs pykčiui ir t.t.

Stalas didelis ir sunkus, o stalčiai tušti. Jobas šaukiasi Dievo, kad apsvarstytų jo bylą ir įvykdytų teisingumą, – juk jis nėra padaręs nieko blogo. Tušti stalčiai tarsi liudija, kad jis neturi nė vieno įkalčio šioje byloje. Tik spektaklio pabaigoje į vieną stalčių Jobas įdeda nusivilktą pilką švarką, kurį užsitarnauja kentėdamas fizinius ir dvasinius skausmus. Šį drabužį galima interpretuoti kaip Jobo kančioje įgytos išminties metaforą.

Atrasta suvokimo galia

Būtent išmintis tampa Jobo kelionės tikslu ir jo kančių priežastimi. Kas tai yra išmintis ir koks yra išmintingas žmogus, jis svarsto su jį palaikyti sunkioje nelaimėje atvykusiais trimis bičiuliais – Elifazu Temaniečiu, Bildadu Šuhiečiu ir Zofaru Naamatiečiu.

Draugai Jobui sako: išmintinga manyti, kad padėtis, kurioje jis atsidūrė, – tai bausmė už jo nuodėmes. Jobas gina savo teisumą ir juos vadina neišmintingais melagiais.

Iš kur ateina išmintis, kur slypi suvokimo galia? Trys bičiuliai svarsto, kad galbūt išmintį slepia žili plaukai, o suvokimą ilgas amžius; kad išminties reikia mokytis iš protėvių. Jobas labiau pritaria minčiai, kad išmintis yra Dievo valdžioje, ir galbūt jos reikia ieškoti savo dvasioje, nes tik per ją suartėjama su Dievu. O išminties kaina didelė, ji viršija visus materialinius turtus.
Spektaklyje yra ir Dievas, ir Šėtonas – itin žmogiški ir tarsi lygiaverčiai žmogui. Salvijaus Trepulio Dievo akyse atsispindi jo didybė ir galingumas, tačiau jis ir kenčia kartu su Jobu, o kartkartėmis atrodo, kad jis pyksta ar netgi pavyduliauja (pavydus ir žiaurus Senojo Testamento Dievas Kūrėjas). Kartais atrodo, kad jis įgyja Šėtono bruožų, o Šėtonas – jo.
Labiausiai atmintin įsirėžia mizanscena, kai, Jobui keliant Viešpaties neteisingumo klausimą, įpykęs S.Trepulio Dievas, tarsi stodamas su juo į dvikovą, stveria Jobui už diržo sakydamas: "Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk! Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!"

Dievas išrėkia daugybę klausimų, parodančių jo galybę ir žmogaus menkumą. Jobas lyg ir bando grumtis, tačiau supranta savo bejėgiškumą. Įtaigi, stipri scena, išnyranti iš atminties dar kelias dienas po spektaklio.

Kitaip nei Jobo knygoje, spektaklyje daugiau pasireiškia Vygando Vadeišos kuriamas Šėtonas. Juodai vilkintis, su kastuvu ant nugaros, kalbantis keistu akcentu, jis iš pradžių atrodo suktas, gąsdina Jobą, tačiau vėliau pasidaro jautrus Jobo kančiai.

Trijų simbolių svarba

Galiausiai tiek Šėtonas, tiek Dievas Jobą išteisina ir apdovanoja – Šėtonas įteikia jam obuolį, o Dievas – lenktinį peiliuką. Jobas padalija obuolį į dvi dalis ir godžiai atsikanda vienodai abiejų pusių. Galime obuolį laikyti pažinimo ir išminties simboliu. Jobas įgyja išminties tiek padedant Dievui, tiek Šėtonui. Spektaklyje klausimų keliama daug, tačiau atsakymų siūloma ieškoti individuliai.

Negalima nepaminėti dar vieno spektaklio momento – kai Jobas pasakoja savo istorijos pradžią, netikėtai nuo scenos viršaus į apačią voratinkliu pradeda leistis (tikras) voras. Jis tai vėl pakyla aukštyn, tai vėl leidžiasi žemyn. Ryškioje sceninėje šviesoje jį nesunku pamatyti. Šis besileidžiantis voras dar labiau sustiprina spektaklio natūralumą, suteikia mistiškumo ir taip taikliai iliustruoja Jobo draugo Bildado žodžius, jam kalbant apie bedievį žmogų: "Tik voratinklio siūlas jo viltis, voratinklis jo pasitikėjimas..."

"Jobo knyga" E.Nekrošius primena, kad reikia nebijoti kelti daug klausimų, bandyti ieškoti atsakymų, nors tai ir būtų skausminga. Apsnūdęs žmogus niekada taip ir nepradės savo vidinės kelionės išminties link. Galbūt jis nepažins kančios, tačiau nepatirs ir suvokimo galios.