Išgirskite, ką kalba bienalės kūriniai

Unitekstas, unitekstualus menas... Girdėta? Kurgi ne, juk tai šiemetės Kauno bienalės teminis kodas. Organizatorių teigimu, prieš lankytojų akis – išskirtinai iškalbingi kūriniai, ir čia nebe svarbūs nei kultūriniai, kalbiniai ar socialiniai skirtumai, nes pats meno objektas yra komunikacijos priemonė.

Ši naujai rengėjų sukonstruotu uniteksto terminu apibrėžta idėja tikrai graži jau vien dėl to, kad įkūnija bet kokio meno esminę siekiamybę – būti įtaigiam be jokių papildomų aiškinimų. Vis dėlto kartais nutinka ir taip, kad kūrinys ima ir neprabyla.

Atrodytų, gražiai šnekini, maldaujamai žvelgi, o tas užsispyrėlis tiesiog tyli. Jis tyli – tyli ir tavo galva bei širdis. Dar desperatiškai bandai ieškoti anotacijos – jo specifinės kalbos vertėjos. Gal taip pavyktų susišnekėti? O bergždžiai... Juk oficialiai pabrėžta: čia, šiemetėje Kauno bienalėje, visas menas yra pats sau iškalbingas, ir moka visas visų kalbas, tad kam tie aprašymai?
Nesuprastasis meno kūrinys taip ir lieka stūksoti galerijos kampe – vienišas, užsispyręs ir nekomunikabilus.

Pasimatymas galerijoje

Kad universali meno kalba neaidėtų kažkur pro šalį ir būtų kuo geriausiai suprasta (ar bent jau išgirsta), Kauno bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė sukvietė į M.Žilinsko galeriją visus norinčius iš pirmų lūpų išgirsti apie Kauno bienalės organizavimą ir perprasti meno kūrėjų tikrąsias idėjas.
Pasimatymui parinktas specialus laikas – 18 val. Tokiu metu galerija įprastai jau būna užvėrusi savo duris, tačiau šį kartą padaryta išimtis: siekta, kad susitikime galėtų dalyvauti ir dėl kasdienio darbo grafiko nespėjantys apžiūrėti parodų.

Sumanymas neabejotinai pasitvirtino – į M.Žilinsko galerijos erdves sugužėjo nemažas būrys smalsuolių.

V.Vitkienė susitikimo pradžioje priminė, kad, nepaisant konkrečios ekskursijos vietos, iš penkių esminių dalių susidedanti Kauno bienalė yra įsikūrusi ir kitose Kauno parodų erdvėse: jaunųjų menininkų projektus galima išvysti Kauno paveikslų galerijoje, dalį su bienale besisiejančių parodų – A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, kitose erdvėse.
Tą vakarą žiūrovai buvo pakviesti būti poros grandžių liudytojais, kurių pati brangiausia – kviestųjų menininkų dalis.

"Tik prakutę meno renginiai gali sau tai leisti, nes kviesdamas menininką privalai apmokėti visas su tuo susijusias išlaidas: ir meno kūrinių transportavimo, ir jų draudimo, ir menininkų kelionės, ir pan.", – susitikimo pradžioje pasakojo V.Vitkienė ir pridūrė, kad ši parodos dalis kainavo apie 100 tūkst. litų, t.y. daugiau nei trečdalį viso bienalės biudžeto.
Daug? Toli gražu, jei turėsime omenyje, kad vien šių metų bienalės pagrindinės žvaigždės iš Australijos Patricios Piccinini hiperrealistinių skulptūrų paroda buvo apdrausta 3 mln. litų suma. Tarp kviestųjų buvo menininkė iš Taivano Gao Yuan ir lietuvės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Bronė Neverdauskienė.

Patys iškalbingiausieji

M.Žilinsko dailės galerijoje esančią bienalės ekspoziciją lankytojams aprodžiusi V.Vitkienė pristatė ir kitą, didžiausią savo apimtimi Kauno bienalės dalį – konkursinę programą. Joje panoro dalyvauti išskirtinai didelis skaičius menininkų – komisija sulaukė beveik 500 paraiškų iš 65 pasaulio šalių, atrinkti tik 22 kūriniai.

"Kai aš apklausiau atvykusius menininkus, kuo juos sudomino ši paroda, beveik visi įvardijo uniteksto sąvoką. Jiems tai pasirodė taip įdomu ir artima, jie manė, kad jų kūryba yra būtent apie tai", – renginio sėkme džiaugėsi V.Vitkienė.

Žiuri sprendimu, tarp unitekstualiausių kūrinių – lietuvių skulptoriaus Audriaus Janušonio darbai. Chaotiškai, tarsi menininko darbo studijoje, ant kelių stalų išdėliotos keraminės žmonių skulptūros žavėjo ir blaškė savo daugiabalsiškumu.

Komisiją labiausiai patraukė jų poetiškumas. "Tai labai tekstualūs kūriniai, nes žiūrint į kiekvieną skulptūrą galima kurti atskiras istorijas – apie politikos aktualijas, religiją, istorijos veikėjus. Drauge tai klasikinės skulptūros reminiscencijos, bet šiuolaikine forma", – pasakojo V.Vitkienė.

Iškalbingumu ypač neleido suabejoti ir kitos šiemetės bienalės prizininkės kūrinys. Italų menininkė Silvia Giambrone savo videoperformanse nagrinėjo moters vietą meno istorijoje.
Iš Sicilijos, garsėjančios moteriškais siuvinėjimo ir nėrinių amatais, kilusi S.Giambrone renginiui patikėjo abejingų nepalikusio performanso įrašą. Aikčiodami, sukdami akis į šalį ir vėl smalsiai atsigręždami lankytojai stebėjo nėrinių prisiuvimą prie... menininkės kaklo!

Siurprizai organizatoriams

Per pasivaikščiojimą po M.Žilinsko galeriją lankytojai buvo pakviesti užsukti ir į pirmajame galerijos aukšte spalvų gausumu viliojančią salę. Būtent tokioje žaismingoje erdvėje yra įsikūrę kiti konkursinės Kauno bienalės programos kūriniai.

"Organizatoriams ši salė tapo tikru siurprizu, – intrigavo V.Vitkienė. – Iki pat eksponatų išpakavimo mes nesitikėjome, kad ji bus tokia spalvinga." Štai dailininkė Jūratė Jarulytė komisijai pateikė tris monochrominius paveikslus su prierašu, kad iki parodos atidarymo nutapys ir seriją spalvotų. Naglis Rytis Baltušnikas buvo pagaminęs tik dvi  baltas etiketes ir paminėjo, kad gamina dar vieną, kaip vėliau pasirodė, – ryškiai salotinę.

Didžiausia staigmena tapo Didžiosios Britanijos minkštųjų skulptūrų kūrėjo Craigo Fisherio eksponatas. Iki pat jo atvykimo į Lietuvą, organizatoriai šventai tikėjo, kad jie atrinko inscenizuotą automobilių avariją, tad parodų salėje išvys du natūralaus dydžio automobilius, pasiūtus iš džinsinės medžiagos. Menininkui pradėjus instaliuoti savo kūrinį, smalsiai žvalgytasi – kur tos mašinos? Pasirodo, medžiaginių automobilių nuotrauka prie paraiškos anketos buvo prisegta tik kaip ankstesnės kūrybos pavyzdys. Vietoje jų – spalvingos padrikai išmėtytos medžiagų skiautės – suniokotos aplinkos detalės.

Priešais šią instaliaciją kabantys izraeliečio Boriso Oichermano kreivi veidrodžiai "Tyrinėjimas vaikščiojamt" tik dar labiau pabrėžė salės spalvų žaidybiškumą, kurią nutildyti buvo nepajėgus nei netoliese kabantis monochrominis menininkės Marijos Marcelionytės-Paliukės alternatyvios fotografijos ciklas "Septynios neskaitytos knygos", nei tekstilininkės Violetos Laužonytės "Pelenų laiškai be klaidų".

Priartėjęs menas

Kauno bienalės mano vadovės V.Vitkienės iniciatyva prakalbinti uniteksto kūrinius iš tiesų pasiteisino. Lankytojai įdėmiai klausėsi užkulisinių istorijų apie renginio temos gimimą, eksponatų atranką, juokingus nesusipratimus ar žmogišką bendravimą su kūrėjais.

Menas, kuris neretai pasirodo toks tolimas, mįslingas ir nesuvokiamas paprastam praeiviui, bent vienam vakarui iš tiesų priartėjo, netgi nebyliausi kūriniai prabilo. Tiesa, nebūtinai universalia meno kalba, o iš žmogiškų pasakotojo lūpų.

Tokios vakarinės ekskursijos po bienalės apgyvendintas erdves reikalingumą paliudijo ir faktas, kad nemaža dalis lankytojų čia buvo nebe pirmą kartą – anksčiau savarankiškai iššniukštinėtus eksponatus jie panoro dar kartą apžiūrėti jau vedami profesionalo.

Kviečia sukurti savo laikraštį

Kauno bienalė kviečia kauniečius tapti ne tik svečiais, bet ir kūrėjais. Iki gruodžio 1 d. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje ir M.Žilinsko galerijoje bus kuriamas tekstilinis parodų lankytojų laikraštis.

Pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – pasitelkus audinius, pieštukus, tušinukus, dažus, siuvimą ir kitas technologijas sukurtame laikraštyje bus galima palikti asmeninę žinutę, paskelbti naujieną.