Ir mėšlas gali būti gražiausia gėlė

Šis pavadinimas, aptiktas viename „Gimtojo žodžio“ numeryje (2005/5), ir perskaitytos G. Adomaitytės mintys apie šiemetinį jaunųjų filologų konkursą, pagaliau leido suformuluoti keletą sakinių apie naujausią K. Kauko knygą „Postmodernistinis sielų valymas“.

Postmodernizmo šmėkla, nuo septintojo dešimtmečio klaidžiojanti po JAV, jau gerą laiko tarpą įkyriai ir visai atvirai (netgi dieną!) vaikštinėja po Lietuvą sukeldama įvairias reakcijas: susidomėjimą, piktinimąsi, prielankumą ar demonstratyvų neigimą. Nespėjusi įtvirtinti prasmingų ir patikimų kriterijų, galėjusių leisti atsiriboti „nuo sustabarėjusio dogmatiško modernizmo“, postmodernizmo diskusija „vis labiau ėmė prarasti savo kontūrus“ (plačiau žr. „Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos“) ir persikėlė į subjektyviosios etikos sferas. Visiškai suprantamas K. Kauko tikslas (noras?) galų gale atkreipti dėmesį į tam tikros dalies postmodernistinės kūrybos nešvarą, į nesaikingą ir neskoningą mėgavimąsi asocialiu ir amoraliu buvimu; į kalbos suvulgarinimą, bet ar tik ne per anksti ir ne per siaurame kontekste daromi apibendrinimai? Nes keiksmažodžiai, pornografija ir „šūdo kultūra“ – toli gražu ne postmodernizmas. Nereikia visko suprimityvinti ir utriruoti. Pageidautina ir teiginių motyvacija, nes subjektyvi retorika tiek pat teisinga, kiek yra teisus postmodernizmas.

Pagrindinis knygos veikėjas – Docentas Luzgis Lūzeris - visiškai „susipainiojusi siela“, narkomanas, į „skaistyklą“ (supraskite, - skaityklą) užsukęs atsitiktinai („Norėjau pasišildyti“, - prisipažįsta veikėjas P.10), o pasilikęs gan ilgam: tyrinėti spaudoje straipsnius, pasakojančius apie narkotikų, alkoholio privalumus; sklaidyti prozos ir poezijos knygeles, pažymėtas postmodernistiniu „kokybės“ ženklu, ir fiksuoti, kiek kartų jose buvo pavartotas žodis „bliamba“ ar „šikti“; diskutuoti su postmodernistinio meno šalininkais, teigiančiais, kaip pastebime iš Lūzerio komentarų, visiškas „kvailystes“ ar protu nesuvokiamą „absurdą“. Veikėjas, autoriaus pasamdytas atstovauti postmodernizmo suviliotoms aukoms, labiau panašus į nesuprastą etikos mokytoją ar socialinį darbuotoją.

Laiško, kurį rašo Lūzeris rašytojui, kalba skurdi, mintys dėstomos karštligiškai; skaityti tekstai „iškandžiojami“, citatos drastiškai išplėšiamos iš konteksto ir pateikiamos taip, kaip reikalauja kuriama tiesa. Akivaizdi išankstinė nuostata įrodyti, kad postmodernizmas - tai kiaulidė. Autorius „Docento Luzgio Lūzerio vertinime“ fiksuoja šiuos laiško trūkumus, nors pats racionalius literatūrinius išvedžiojimus postmodernizmo naudai ironizuoja, o tai reiškia, kad nepriima už gryną pinigą.

D. Borchmeyer įžvelgia, kad besaikis svaidymasis „postizmais“ sudaro įspūdį, „kad jau prasidėjo nauja istorijos epocha. ...> Bandymas savo epochą vertinti kaip pasibaigusią reiškia bet kuriuo atveju neleistiną užbėgimą į priekį. Negalima sėdėti važiuojančiame traukinyje ir tuo pat metu tvirtinti, kad jau esi atvažiavęs ir gali leistis į kitą kelionę“.

Sukurdamas postmodernistinį personažą (be charakterio, būdo savybių, be autentiškos istorijos), pindamas gana chaotiškai besišakojantį temų, kurios tinkamai neišplėtojamos ir tarpusavyje dažniausiai nebesusitinka, rezginį, K. Kaukas prisistato naujame amplua - kaip tikras postmodernistas.