Ilgesys – irgi gyvenimo forma

Lenkų rašytoja ir žurnalistė D.Terakovska savo romanu „Lėliukė“ sprendžia socialinį klausimą, kaip jaučiasi šeima, auginanti neįgalų vaiką; kaip tokią šeimą ir tokį vaiką priima visuomenė, kokias dilemas turi išspręsti motina ar tėvas, mėginantys priartėti prie kitokį pavidalą turinčio savo vaiko. Šioje knygoje neįgalumo problema tarsi apžiūrinėjama iš skirtingų pusių: atkaklios motinos, gana priešiškai nusiteikusio tėvo ir sergančios mergaitės. Daug medicininės, psichologinės informacijos, subtili, idealizuota literatūrinė ligos interpretacija.

Lėliukė – Dauno sindromu (sunkiausia jo forma) serganti mergaitė. Kitaip – Marysia, Myška, Muminukas, Dievo dovana, „kitaip jaučiantis vaikas“, gimęs šeimoje, kurios gyvenimas – sklandus, norai – konkretūs, ateitis – suplanuota. Myška „sėkmės porai“ tapo ir prakeiksmu, ir galimybe dvasiškai atsinaujinti.

Derinami du pasauliai – šiuolaikinis, karjeros ir gero gyvenimo siekiančių žmonių pasaulis, ir biblijinis, pasaulio pradžios pasaulis. Susilaukę neįgalios dukters Eva ir Adamas savotiškai „apsiginkluoja“: atsiribojimu, darbu, žiniomis, kantrybe. Pamažu, per priešiškumą, susitaikymą, rezignavimą Eva ir Adamas vaduojasi iš savo pirmykščio emocinio chaoso, iš naujo atranda Dievo sutvertą pasaulį.

Myškos fiziniai trūkumai akivaizdūs: įstrižos akys, burnoje sunkiai telpantis liežuvis, antsvoris. Ji nuolat apsiseilėjusi, niekada nepasakys nė vieno rišlaus sakinio ar tikslaus žodžio; nesuklijuos nė vienos dėžutės, nenupins krepšelio, bet rašytoja laikosi versijos, kad už nepatrauklaus išvaizdos kevalo slepiasi ypatingo grožio siela, kuri veržiasi aukštyn, trokšta šokti, jaučia, mąsto taip pat, kaip ir sveikieji, tik reaguoja ir vertina viską jautriau. Prabangaus namo palėpėje, kurioje suversti nebereikalingi daiktai, Myška tampa tveriamo pasaulio stebėtoja ir Dievo bendraautore; ji bendrauja su Žalčiu ir pirmaisiais žmonėmis. Galop romanas virsta alegorija...

Jei jau Dievas kuria žmogų, tai kaip jis gali šitaip žiauriai klysti, suardydamas savo kūrinio kūno proporcijas, atimdamas jam protą? - racionalus klausimas, kuris, kaip ir daugelis kitų, beldžiasi į sąmonę. Rašytoja atsakymą formuluoja filosofiškai ir suteikia Dievui klystančio menininko statusą: „Dievas kūrė pasaulius, kurie turėjo Pradžią, bet neturėjo Pabaigos. Jis kūrė juos vis naujus, tikėdamas, jog kitas būsiąs geresnis. ...> Tačiau kuriant žmones nutikdavo visko, todėl Viešpats bandymų ir klaidų metodu kūrė dovanas, teikdamas jas žmonėms, kad jie taptų tobulesni. Tobulinimas taip pat ne visada pavykdavo. Arba dovanos būdavo nepakankamai geros, arba žmonės nesuprasdavo, kodėl jie išrinkti jas gauti. Tačiau kūryba būdavo nuobodus, monotoniškas ir begalinis darbas, kaip ir pati visata, o dovanų kūrimas visuomet pateikdavo staigmenų“ (p. 16-17).

Romane minimas anglų dokumentinis filmas apie žmones su negalia „Gajos vaikai“. Jo veikėjai – mergina be rankų, žmogus su didžiule galva ir liliputo kūnu, vyras, kurio kaulai labai trapūs ir jis kiekvieną dieną kenčia nežmoniškus skausmus – tvirtina, kad kiekviena per skausmus nugyventa akimirka yra nepakartojama ir net dėl tos vienos akimirkos verta gyventi. Knygos veikėja Myška, nugyvenusi aštuonerius metus, pasitraukia į Rojaus sodus, išsinešdama žemės ilgesį, užleisdama vietą...