Sykį garsaus rusų baletmeisterio Grigorovičiaus žurnalistai primygtinai klausė: iki kokio amžiaus balerina gali šokti? „Kad ir iki devyniasdešimties, tik žiūrėti į tai jau yra neįmanoma“, – šmaikščiu kalambūru atsakė jis. Šitą istoriją mėgsta pasakoti humoro nevengianti Muzikinio teatro choreografė repetitorė Antonina Masalkina, kurios šokio stažas – keturiasdešimt dveji metai.

Likimas atvedė į Kauną

Teatro scenoje A.Masalkina – nuo aštuoniolikos. „Baigusi tuometinio Leningrado A.Vaganovos choreografijos mokyklą, keletą sezonų šokau Petrozavodsko, Lvovo, Leningrado teatruose. 1972 metais Kauno muzikinio teatro baletmeisteris Alfredas Kondratavičius rinko baleto trupę ir pakvietė mane kaip solistę. Taip atsidūriau Kaune, kur susiklostė mano šokėjos karjera“, – sako balerina.

Tarp A.Masalkinos šoktų baleto partijų – Draugužė („Nereikalingas atsargumas“), Ingrida („Peras Giuntas“), Liudvika („Aušrinė“), Freken Bok („Mažylis ir Karlsonas“), Pamotė („Pelenė“), Lapė ir Barbora („Daktaras Aiskauda“), Karalienė („Snieguolė ir septyni nykštukai“), Grafienė Vyšnia („Čipolinas“), daugybė solinių numerių operetėse, miuzikluose, koncertuose. Šokėja labai mielai prisimena ir vieną pirmųjų savo darbų Kauno scenoje – „Afrikietiškus eskizus“ pagal Juliaus Juzeliūno muziką pastatytus A.Kondratavičiaus. „Tuomet teatro baleto trupė rengdavo ir labai įdomius koncertus. Daug gastroliavome. Iki šiol pamenu, kaip šiltai mūsų baleto spektaklius sutiko Tartu publika“, – leidžiasi į jaunystės prisiminimus A.Masalkina.

Buvo džiaugsmo ir randų

Sekmadienį Muzikinio teatro scenoje bus rodomas Andriaus Kurieniaus tango spektaklis „Trijų minučių romanas“, skiriamas A.Masalkinos jubiliejui. „Tai paskutinis mano sceninis darbas. Andrius sugalvojo mane reanimuoti“, – šypsosi šokėja. Nuo 1989 metų ji dirba solistų ir choro artistų scenos judesio repetitore, tačiau repertuare buvo užimta dar labai ilgai.

„Skaičiuoti savo vaidmenis anuomet nebuvo mados. Per kelias dešimtis metų jų susikaupė nemažai, ypač solinių šokių operetėse, miuzikluose, operose, – Kaizerio valsas „Šikšnosparnyje“, čigonaitės šokis „Traviatoje“, solo numeris „Bajaderėje“, – vardija balerina, kuri dabar scenoje jau pasirodo retai, bet savo patirtį perteikia kitaip. Ji sukūrė choreografiją ir scenos judesį Muzikinio teatro spektakliams „Gražioji Elena“, „Pajacai“, „Žmogus iš La Mančos“, „Marta“, Kauno dramos – „Šokių pamoka“, „Zoikos butas“, „Mendelio milijonai“.

Vienas mano vaidmuo tikrai garsiai nuskambėjo Kaune, mįslingai nusišypsojusi suintriguoja A.Masalkina. Ir primena: 1998-ųjų vasarą visas miestas kalbėjo apie jos netikėtą skrydį į...orkestro duobę per spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

„Dievas saugojo – viskas baigėsi laimingai. Krisdama į orkestrinę nieko nesusilaužiau, niekam ant galvos neužgriuvau. O viskas atsitiko dėl to, kad sudėtingoje mizanscenoje jaunosios partnerės priėjo per arti. Freilinos mano Karalienei rodo veidrodį, o ji turi eiti nugara į žiūrovus ir paskui staiga atsisukti. Atbula žengiau tiesiai... į duobę. Žiūrovai manė, kad tai bausmė pikčiurnai Karalienei. O mane su praskeltu antakiu ir sceniniais drabužiais išvežė tiesiai į traumatologinį“, – pasakojo šokėja.

Ta teatro folkloru virtusi istorija balerinai paliko tik mažą randelį virš akies.

Kraitis visam gyvenimui

Balerina gali išeiti į pensiją sulaukusi trisdešimt aštuonerių, nes patiria milžiniškus fizinius krūvius. A.Masalkina šoko scenoje daug ilgiau. Už tai gali padėkoti ir savo pedagogams – Sankt Peterburgo A.Vaganovos choreografijos mokykla visada garsėjo puikiu auklėtinių parengimu.

„Ši mokykla įskiepijo fanatišką meilę ir pagarbą savo profesijai. Negalima buvo vėluoti į salę – turėjai ateiti ten pusvalandžiu anksčiau nei mokytoja, apšilti ir laukti jos. Jeigu atsekei pedagogei iš paskos – užtrenks duris prieš nosį, ir tik pro rakto skylutę bandysi pamatyti, kokio naujo judesio mokomasi. Mokinėms neleisdavo dažytis. Septyniolikmetę be ceremonijų nuvesdavo prie kriauklės nuplauti tušą nuo blakstienų“, – šypsodamasi prisimena Antonina. Choreografijos mokykla buvo mokinių antrieji namai, kur jie ir pavalgydavo – tokio maisto, kad nepriaugtų svorio.

„Iki šiol kasdien kaip maldą atlieku klasikinį trenažą prie „lazdos“. Tai pati geriausia mankšta, jai neprilygs jokios aerobikos. Rusų kino žvaigždė Liubovė Orlova tokį trenažą darydavo iki septyniasdešimties metų, kol galėjo pakelti koją“, – dalijasi žvalumo ir lieknumo receptu Antonina.