Idėjos ir identiteto mirtis

„Prikėlinėti iš numirusių tokius žavius pražuvėlius (nepainioti su nevykėliais!) kaip Richardas Brautiganas – štai tokių tolimų provincijų kaip Lietuva dalia postmodernybėje!”, - apie lietuviškai išleistą R.Brautigano knygą „Arbūzų cukruje“ atsiliepia R.Rastauskas.

Leidykla „Kitos knygos“, sėkmingai naudodamasi Lietuvos provincialumu, kultūriniu ir literatūriniu neišprusimu, aktyviai (tik neaišku, ar išties misionieriškos pozicijos laikydamiesi) verčia tekstus tų autorių, apie kuriuos (beveik visus) pasako: „Sunku įsivaizduoti skandalingesnę asmenybę nei...“ Ir tokių asmenybių – „kontrkultūrininkų“, alkoholikų, hipių, disidentų, – kaip regisi, ruošiasi pristatyti nemažai... Jau dabar įmanoma klausti, koks vaidmuo tenka šitame kitoniškumo paieškų parade pačiai literatūrai – ar kūrinys be autoriaus asmenybės apskritai bent kiek vertingas (tarkim, pati, taip aistringai atsiliepusi apie Ch.Bukovskio „Paštą“, nebesivarginčiau pažvelgti į tekstą ir kaip į literatūrą, t.y., kiek įdėmiau, be asmenybinio autoriaus žavesio). Ir dar galima baimintis dėl tų pačių sunkiai įsivaizduojamo dydžio asmenybių niveliacijos bei leidybinio konteksto vienaplaniškumo. Bet vis dėlto ne apie tai.

Romane „Arbūzų cukruje“ R.Brautiganas fragmentiškai ir simboliškai kuria utopinės bendruomenės, gyvenančios idMYRYJE, gyvenimą; brėžia meilės trikampio kraštines (pasakotojas – Margareta – Polina); iracionaliai, pasyviai (neemocionaliai) visuomenei priešpastato kupiną neapykantos, nuobodulio ir pavydo įNIRTĮ, subūrusį gaują beveidžių personažų, kurie atsiskiria nuo bendruomenės, girtuokliauja, o galų gale ir nusižudo, nes nesugeba atsiriboti nuo racionalumo. „Arbūzų cukruje“ berniukas kalbasi su tigrais, ėdančiais jo tėvus; mirusieji laidojami upėje įrengtose šviečiančiose stiklinėse kapavietėse („Laidojimas upėje – tai naujasis nemirtingumas, nes stiklo įkapėse mirusieji tampa idMYRIO pasaulio dalimi ir apie juos niekada nepamirštama“, - 160 psl. komentuoja S.Repečka); statomi paminklai daržovėms ir kiekvieną savaitės dieną pateka skirtingos spalvos saulė, sunokinanti skirtingų spalvų arbūzus (pirmadienį – raudonus, antradienį – aukso spalvos, trečiadienį – pilkus, ketvirtadienį – juodus begarsius ir t.t.).

Kritikai „Arbūzų cukruje“ įžvelgė pastangas rekonstruoti biblijinį rojų, o pats romanas dabar dar ir leidžia patikėti autoriaus stebėtinu gebėjimu sukurti „pranašišką postindustrinio amžiaus utopiją“ – pakanka prisiminti aktyviai besikuriančias ir į gamtos glėbį puolančias „anastasininkų“ bendruomenes. Bet neverta perpaskoti išsamaus S.Repečkos parengto kritinio baigiamojo žodžio, kuriame daugmaž viskas išaiškinta tiems, kurie visur ieško motyvacijos ir priežastingumo. O su kitais norisi mėgautis nepaprasta kūrinio stilistine švara. Kiekvienu sakiniu, kvėpuojančiu poezija. Haliucinuojančių literatūrinių vaizdų prigimtimi. Taupumu ir unikalumu.

„Regėjau Margaretą, lipančią į obelį šalia savo trobos. Ji verkė, ir ant kaklo buvo užsimazgiusi šalį. Margareta laisvą šalio galą pririšo prie ankstyvais obuoliais apkibusios šakos. Ji žengė nuo šakos ir liko stovėti ore“ (p. 124), - rašo autorius, kurio vietoje daugelis parašytų: „Margareta pasikorė“.

Tai tiek nekonkretumo...