Klaipėdos muzikinio teatro XII operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis pajūris“ rytoj pradės nacionalinė premjera - Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“.

Nepakitusiai dabarčiai

Jį pagal lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ kompozitorius parašė Klaipėdos muzikinio teatro užsakymu. Pirmajame partitūros puslapyje ranka užrašė: „Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai“.

G.Kuprevičiaus teigimu, nebuvo lengva atgaivinti prieš 100 metų sukurtą istoriją, nes reikėjo pačiam patikėti ir kitus įtikinti, kad ji vis dar aktuali.

 „Besigilindamas pastebėjau, kad per šimtmetį nelabai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė. Gal apranga, technologijos... Bet Lietuvoje dar labai daug liko prietarų, kaltinimų, mažai savikritikos. Gal todėl ir atsirado dedikacija nepasikeitusiai dabarčiai, nes emigracija, bažnyčia, skaistumas, išdavystės liko...“, - samprotavo G.Kuprevičius.

Anot jo, „Veronika“ - miuziklas apie mus, papasakotas šimtmečio senumo apsakymo puslapiuose. „Tai yra labai šiuolaikiškas siužetas, kuriame subėga skaistumo, pasmerkimo, emigracijos, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės temos“, - dėstė kompozitorius.

Bus netikėtumų

Dviejų veiksmų miuziklui libretą parašė vilnietė aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė.

„Nuostabi A.Vienuolio įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas šiandien suskamba kaip ilgesys kažko, kas prarasta... Visais laikais gimsta Veronikos - visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, tarsi ne šio pasaulio... Nesikeičia ir tai, kad žmonės iš meilės alkio visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi ir fizine, ir perkeltine prasme. Kai meilės nėra aplink nei širdyje - gyvenimas nebetenka prasmės...“ - dalijosi mintimis „Veronikos” libreto autorė.

A.Vienuolio parašyta istorija miuzikle pateikta per Veronikos prisiminimus, išgyvenimus ir vizijas. Spektaklio veikėjai - tarsi žmonės iš jau praėjusio laiko, savotiški šimtametės istorijos įvykių liudininkai, iš realių personažų jie lyg pasakoje gali virsti gamtos dvasiomis, skenduoliais, kenčiančių iškeliavusių sielų balsais, o ežeras - tai gražiausių jausmų vandenynu, tai sielvarto bedugne, tai amžinos ramybės oaze. Taip “Veronikoje” susiliejo praeitis ir dabartis, tikrovė ir mistika.

Scenai ir istorijos pabaiga sumanyta kitokia nei apsakyme. „Vienas iš mano tikslų buvo parašyti labai daug gražios muzikos, o miuziklo finalas turėjo būti netikėtas ir perspėjantis“, - užsiminė kompozitorius.

Abiejų kūrėjų įsitikinimu, A.Vienuolio Veronikos likimas turėtų skaudėti kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, turėtų kviesti suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą.

G.Kuprevičius džiaugėsi, kad scenografas Artūras Šimonis spektakliui sukūrė skaidrias ir tikslias dekoracijas, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė - įdomius kostiumus, kurie padeda išryškinti miuziklo idėją.

Honoraras - dalimis

Spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, kuriuo kompozitorius tvirtino absoliučiai pasitikintis, statydamas miuziklą gerokai jį iškupiūravo, finalą šiek tiek pakeitė, trečiadienį dar svarstė dėl galutinio pabaigos varianto.

Vakarinėje repeticijoje su orkestru spektaklis pamažu ritosi rezultato link. Vis stabtelėdamas, tobulėdamas. Buvo energingai rikiuojamos antrojo veiksmo mizanscenos, dėliojami paskutiniai muzikiniai ir režisūriniai akcentai, „šlifuojama” artistų plastika, ieškoma geriausių apšvietimo sprendimų.

„Šviesos! Daugiau, daugiau pašvieskit!.. Tempo! Nevėluokit! Choristai, nesusigrūskit, po perkūnais!.. Prieš „Lietuva brangi“ nusiimkit kepures!.. O kai dainuojat „Amerika, Amerika“, išsitieskit visi!.. Rojau, tu išeini kaip iš vakaruškų, kol moteriškės nesuėjo, atsitrauk atbulas į užkulisius... Kunigėli, nevokalizuok, kalbėk, kalbėk esmę... Rasyte, pasiskųsk, o tu dainuoji... Bėk, bėk iš to pragaro... Neturi būti buities absoliučiai! Per daug garso! O čia aido dar truputį reikėtų!..“ - buvo girdėti iš salės režisieriaus šūksniai scenos link.

Nepaisant to, kad J.Vaitkus prieš pat atvažiuodamas į Klaipėdą susilaužė koją ir vaikšto tik su ramentais, jo teatre visur pilna. Teatro parūpintas invalido vežimėlis išstumtas į fojė, bet kartais ir jo dar prireikia antrą savaitę intensyviai repetuojant. Per dvi savaites pastatyti spektaklį - ne juokas. Bet J.Vaitkus sveikata nesiskundė, tik liūdnai juokavo, kad gal jam labiau apsimokėtų dirbti veltui, nes teatras sutartą honorarą jam ketina išmokėti dalimis per metus.

„Esu kompozitoriaus ir libreto autorės vergas, - šypsojosi J.Vaitkus, paklaustas apie režisūrinį „Veronikos“ sprendimą. - Aš turiu sekti kūrinį ir padaryti taip, kad tai, kas girdima, taptų matoma, ir kas matoma, būtų girdima. Priklauso ir nuo atlikėjų, jų susidainavimo ir pasiruošimo techninio judesio prasme, gebėjimo girdėti vienas kitą, jausti tempo ritmus, erdvę, matyti save toje erdvėje.“

Pasak J.Vaitkaus, tema nepaseno: „Daug kalbame apie humaniškumą, meilę, gyvename katalikiškoje šalyje, o to krikščioniško jausmo, atlaidumo pasiklydusiam, pasimetusiam, silpnam tikrai pas mus nėra per daug. „Veronikos“ kūrėjai primena tik vieną seną istoriją ir sako, kad ten mažai buvo tiesos ir meilės. Betgi dabar jos dar mažiau. Yra ką permąstyti ir gal bus naudinga dar kartą pasverti vertybes“.

Ne holivudinis

Kad spektaklis bus nepaprastai vizualus, matyti jau dabar. Galima nujausti ir kad ne vienas žiūrovas jo metu ir ašarą nubrauks - jaudina ir jausminga istorija, ir muzika.

Anot „Veronikos“ muzikos vadovo ir dirigento Vytauto Lukočiaus, miuziklas bus ne grynuolis pagal Holivudo standartus, o su operos priemaišomis. „G.Kuprevičiaus veikalas - daugiaplanis, autorius panaudojo įvairios muzikos citatas. Iš spektaklio tikiuosi samplaikos to, ką žiūrovas žino, girdi ir mato“, - sakė V.Lukočius.

„Man žodis „miuziklas“ šiam dalykui nelimpa. Labiau - muzikinė drama. Bus švarus vidinis, imanentinis pulsavimas, ir siužetas - ne pramoginis“, - pridūrė A.Šimonis.

Kurdamas spektakliui scenografiją jis sakė „atsispyręs“ ne tiek nuo muzikos, kiek nuo libreto, nes B.Marcinkevičiūtė istoriją supoetizavo, iškėlė dvasinius dalykus, nenuėjo tiesmuku socialiniu keliu. Režisierius kokių nors ypatingų reikalavimų scenovaizdžiui neturėjęs. „Atėjau su savo vizija, ką pasiūliau, tai ir tiko. Ir čia esu ištikimas savo stilistikai, vėl stengiausi nueiti toliau nuo buities, arčiau filosofijos, metafizikos, vaizdui suteikti perspektyvą, neiliustruoju, einu sąlygiškumo ir stilizacijos keliu. Todėl scenografija - funkcionali, kintanti, lakoniška, na, toks subtilus minimalizmas, persmelktas alegorija, simboliais ir vaizdo švara“, - apie savo darbą šiame spektaklyje kalbėjo A.Šimonis.

Stengiasi nedramatizuoti

„Tai bus pakankamai šviesu - stengėmės istorijos nedramatizuoti, - tęsė kolegos mintį kostiumų dailininkė J.Rimkutė. - Klaipėdos muzikinio teatro scena - kaip dėžė, ji nepritaikyta daug kam. Kiekvieną kartą sukame galvas, kaip toje erdvėje sugudrauti, kad žiūrovui pateiktume įdomesnį sprendimą.“

Klaipėdietė Agnija Šeiko ne tik kuria visą spektaklio choreografiją, bet ir pati jame šoka. „Režisierius atsisakė baleto, taigi man teko didelis uždavinys - su choru sukurti mistinę atmosferą. Stengiuosi atrasti specifinį braižą, kaip parodyti realų pasaulį, bet jo nesubuitinti“, - aiškino ji.

Pagrindinės spektaklio veikėjos Veronikos vaidmenį jame atliks dvi jaunos solistės - klaipėdietė Rasa Ulteravičiūtė ir vilnietė Ona Kolobkovaitė. Viešnia jau turi patirties miuziklo žanre, dainavo G.Kuprevičiaus „Ugnies medžioklėje su varovais“.

„Istorija - žinoma. Tai drama, aktualūs moteriai dalykai - meilė, motinystė, išdavystė. Labai džiaugiuosi gavusi šį vaidmenį. Spektaklyje daug erdvės paliekama mano kaip atlikėjos apmąstymams. Su Vaitkumi dirbu pirmą kartą - draugiškas, tolerantiškas, visąlaik pasitaria, neverčia scenoje daryti nerealių dalykų. Muzikinė medžiaga, tikiu, daugeliui patiks, yra vietų, kurios gali tapti hitais. Tokių numerių šiame miuzikle - ne vienas“, - mano O.Kolobkovaitė.

Naujajame spektaklyje pasirodys visas būrys Klaipėdos muzikinio teatro artistų - vaidmenis kuria Mindaugas Rojus ir Kęstutis Nevulis, Dalia Kužmarskytė ir Loreta Ramelienė, Aurelija Dovydaitienė ir Svetlana Konstantinova, Jadvyga Grikšienė ir Pranciška Kurmanskienė, Gintautas Platūkis ir Valdas Kazlauskas, Valerija Balsytė ir Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis ir Rolandas Einikis, Stasys Rezgevičius ir Šarūnas Juškevičius, Vytautas Bytautas ir Dmitrijus Afanasjevas, Aurelijus Liškauskas ir Gintaras Kistienas bei kiti.

Teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės nuomone, uostamiesčio publikai rytoj bus pristatytas įspūdingas kūrinys: “Svarbiausia čia yra grožis: scenografija, muzika, tekstai“.

Sekmadienį G.Kuprevičiaus „Veronika“ bus parodyta Juodkrantėje.