Į romano klausimus atsako skaitytojai

Lotynų Amerikos rašytojo, literatūros kritiko, žurnalisto, politiko Mario Vargas Llosa romanas „Tetulė Chulija ir rašeiva“ (Alma littera, 2007) vizualiai vargu ar panašus į vasaros skaitinių tomelį. Tokią solidžią plytą į pajūrį tempti drįs tik intelektuali kultūristė, gebanti treniruotis kiekviename žingsnyje, arba žaismingos, bet toli gražu ne paviršutiniškos literatūros mėgėjas, dėl laiko stokos eilinę (ne atostogų) dieną vengiantis storų knygų... Negaila tik tų, kurie bet kada sąmoningai šią knygą skaitys...

„Parašiau per ketverius metus. Mintį pakišo radijo pjesių autorius, kurį pažinau jaunystėje ir kurio melodramatiškos istorijos tais laikais jaudino klausytojus. Kad romanas neatrodytų pernelyg dirbtinis, pamėginau įpinti autobiografijos koliažo detalių – rašiau apie savo pirmosios santuokos nuotykį,“ – 1999-aisiais rašė romano autorius. Šiuo klausimu belieka paantrinti, kad ir Pedro Kamačo, ir aštuoniolikmečio Vargito (teisės studento, radijo žinių redaktoriaus) ir Chulijos (išsiskyrusios, trisdešimtmetį peržengusios „tetos“) istorijos papasakotos su tokia intriga, kad jautiesi lyg spąstuose, iš kurių savo noru tikrai nesikrapštysi lauk. Ir urgsi į akis tam, kuris tave mėgins ištraukti iš malonaus skaitymo pavėsio į šurmuliuojantį atostogų verpetą.

Pedras Kamačas - neįtikėtinas scenaristas ir režisierius, gebantis dirbti prie kelių scenarijų iškart po 15-20 valandų per parą. Jo gyvenimo poreikiai – minimalūs, o ambicijos – idealistinės: „Gyventi jam reiškė rašyti. Jam buvo nesvarbus tolesnis jo kūrinių likimas. Iš karto po transliacijos užmiršdavo savo scenarijus ir įtikinėjo mane, kad neturi net kopijų. Jis buvo įsitikinęs: tos dramos, pasiekusios klausytoją, paskui turi visam laikui pranykti.“ (p. 139). Kas nutiko kūrybai atsidavusiam scenaristui, kad veikėjai, nebepaklusdami jo valiai, pradėjo vaikštinėti iš vieno scenarijaus į kitą? Kodėl autorius savo veikėjams paskelbė neįprastą masinį genocidą – ėmė žudyti juos ne po vieną kartą? Ar dramaturgo protas sveikas?... Ar Pedrą įsimylėję klausytojai dar gali tikėtis išgirsti kvapą gniaužiančių, „kaip gyvenime“ istorijų? Gerokai įpusėję romaną į šiuos klausimus atsakysite patys.

„Kodėl tie, kuriems literatūra – tik garbėtroškos objektas ar užgaida, laikomi esą vertesni vadintis rašytojais nei Pedras Kamačas, gyvenantis vien rašymu? Ar ne dėl to, kad anie skaitė (ar bent žinojo, kad privalo perskaityti) Prustą, Folknerį, Džoisą, o Pedras Kamačas buvo kone mažaraštis? ...> Aš nenorėjau būti rašytojėlis, rašytojūkštis, turėjau tapti tikras rašytojas, kaip...kas? Aš pažinau tik vieną žmogų, kuris visiškai atsiduoda savo pašaukimui su apsėdimu ir aistra, - ir tai buvo bolivietis radijo dramaturgas.“ (p. 203). Kokia ateitis laukia Vargito, kurpiančio naivias istorijėles, svajojančio apie svaiginančią rašytojo karjerą ir pasiryžusio vesti „tetą“? Ar giminaičiai toleruos jų santuoką? Ar Vargitas keliaus į išsvajotąją Europą?.. Sužinosite perskaitę knygą.

Beje, šiame romane kur kas daugiau siužetų nei du – tai „ypatingieji“ Pedro scenarijai. O nepakartojama intriga slypi ir autoriaus ironijoje.