Iš kaimynų lenkų galima pasimokyti supratimo, kad menas
yra pelningas valstybinio eksporto produktas

Parodyti iš arti, užuot įtikinėjus žodžiu, – bene efektyviausias informacijos sklaidos būdas. Tai paliudijo viešnagė Varšuvoje, į kurią grupę kultūros žurnalistų pakvietė Vilniuje veikiantis Lenkų institutas. Keturios dienos buvo kupinos pažinčių, susitikimų, diskusijų apie kultūrą: kokia ji yra ir bus, kodėl ji svarbi ir kiekvienam žmogui, ir visai valstybei.

Įdomūs savitumu

Susitikimai vyko Lenkijos prezidento kanceliarijoje, Kultūros, Užsienio reikalų ministerijose, Knygų, Kinematografija, Teatro institutuose, muziejuose. Nepaisant susitikimų gausos, aukšto priėmusių institucijų ir su žurnalistais bendravusių pareigūnų rango, jų pastangų, nuoširdumo ir entuziazmo atskleidžiant Lenkijos valstybės kultūros politikos ypatumus, tų kelių dienų vis dėlto per maža įspūdžių sukeltas mintis, svarstymus ir abejones paversti teiginiais, apibendrinimais ar tvirtomis išvadomis.
Greičiau tai buvo pasidairymas po kaimynų kultūros padangę, paskata sužinoti daugiau, pajusti vykdomų kultūros reformų vėjus, pamatuoti ne tik atstumą tarp Vilniaus ir Varšuvos, bet ir atstumus tarp mūsų kultūrų.
Atstumas tarp Vilniaus ir Varšuvos nekinta. Atstumus tarp kultūrų nustato valstybių vykdoma kultūros politika, jų požiūris į kultūrą kaip į patikimiausiai valstybę pasaulyje reprezentuojantį dalyką, kaip galimybę ir garantiją vienodėjančiame pasaulyje išlikti savimi – su savo kalba, literatūra, muzika, kinu, tautine savimone, su visais per amžius sukauptais ir iki šiol išsaugotais nacionalinės kultūros lobiais. Tik tokie – saviti, originalūs, kitokie – pasauliui būsime įdomūs ir reikalingi.
Lenkijoje šis uždavinys ne tik aiškiai įvardytas, bet ir gražiai dirbama jį sprendžiant.

Eksporto ypatumai

Iš kaimynų lenkų galima pasimokyti supratimo, kad artimiausias kelias į pasaulį – pro kultūros vartus, kad kultūra, menas yra tas valstybinio eksporto produktas, kuris absoliučiai visuomet pasiteisina ir yra pelningas. Veikia sklandi, koordinuota kultūros sklaidos užsienyje sistema, apimanti įvairaus lygio valstybines institucijas, įstaigas, organizacijas.
Užsienio kultūros politika yra viena Prezidento patarėjų (Lenkijoje – ministro) veiklos sričių. Kultūros ministerijoje yra Tarptautinių santykių departamentas, koordinuojantis ir remiantis vienuolika svarbių tarptautinių programų, kurių bendras vardiklis – Lenkijos kultūros pateikimas užsienyje. Lenkijos kultūros ministerijoje yra Užsienio kultūros departamentas. Pasak ministerijų atstovų, šių institucijų veikla viena kitos nedubliuoja, o tai, kad išsakoma daugiau požiūrių, derinami veiksmai, duoda tik naudos.
Lenkijos kultūros populiarinimo pasaulyje reikalais rūpinasi ne tik artimose ir tolimose užsienio šalyse veikiančios Lenkijos ambasados, konsulatai ir atašatai – tai įprasta daugelio pasaulio šalių užsienio politikos praktika. Svarbus vaidmuo tenka ir šiuo metu daugiau nei dvidešimtyje valstybių veikiantiems Lenkų institutams.

Didžiuojasi reforma

Lenkų institutas Vilniuje – puikus pavyzdys, kokią įvairiapusę veiklą gali išvystyti ir savo šalies vardui pasitarnauti nedidelė veiklių ir kūrybingų žmonių komanda. Vilniuje instituto kvietimu nuolatos lankosi Lenkijos dailininkai, rašytojai, kino kūrėjai, vyksta nemažai tradicinių renginių.
Ryškiausias – kasmet rengiama Lenkijos kino savaitė, šiemet žadanti mažiausiai du nekasdieniškus įvykius: legendinio kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos sukurtą ir šiemet „Oskarui“ nominuotą filmą „Katynė“ bei anksčiau sukurtą, bet Lietuvoje nematytą ir pagrįstai smalsumą žadinantį filmą apie Barborą Radvilaitę.
Negalima nepaminėti Adomo Mickevičiaus instituto, reprezentuojančio kultūrą užsienyje ir koordinuojančio veiklą tarp visų šalių, kuriose yra atstovaujama Lenkijai. Ir dar: lenkų kultūros sklaidai už Lenkijos ribų pasitarnauja ir didesnis mūsų kaimynų pasididžiavimo sava šalimi jausmas. Palyginimas greičiausiai nebūtų mūsų naudai.
Lenkijos kultūros sistema pastaraisiais metais sparčiai reformuojama. Tai viešnagės dienomis dažnai pabrėždavo šeimininkai – didžiuodamiesi ir jau raškydami pirmuosius tos reformos vaisius.
Iš esmės keičiama kultūros subsidijavimo tvarka, decentralizuojamos kultūrai skiriamos lėšos. Vis didesnę įtaką sprendimų ir finansavimo galimybėms įgyja savivaldybės, kuriose vyksta gyvasis kultūros procesas. Ypač akcentuojamos edukacinės programos, skirtos sudominti ir pritraukti kuo daugiau žmonių. Ypatingo dėmesio zona – jaunimas.

Kaip mažos ministerijos

Lenkijoje kuriami ir sėkmingai, kaip mažos vienos kultūros ar meno šakos ministerijos, dirbantys institutai. Teoriškai jie pavaldūs Kultūros ministerijai, praktiškai dirba visiškai savarankiškai, kuria šakos strategiją, rengia ir finansuoja projektus, kontroliuoja jų vykdymą, valdo biudžetą ir atsako už rezultatus.
Teko lankytis Lenkų knygos institute, Kinematografijos ir Teatro institutuose. Visos tos institucijos jaunos, įkurtos vos prieš keletą metų ir spėjusios įrodyti, kad kultūros politikų pasirinkta strategija ir sprendimai pasiteisino – jų veiklos rezultatai akivaizdūs jau šiandien.
Nuostabą kėlė 2003 metais Kultūros ministerijos įsteigtas ir dotuojamas Teatro institutas – modernus informacijos ir edukacijos centras. Jame kaupiama absoliučiai visa informacija apie Lenkijos teatrą ir teatrą Lenkijoje nuo 1945 metų. Tačiau tai nėra didžiulis informacijos sandėlis, atliekantis tik archyvo funkciją.
Medžiaga susisteminta, perkelta į skaitmeninius formatus, prieinama visiems, kam rūpi Lenkijos teatras. Čia netgi teikiama paslauga surinkti ir pateikti lankytojui rūpimą informaciją nemokamai. Veikia biblioteka, skaitykla su dvidešimt penkiais moderniais kompiuteriais, dvi galerijos, knygynas, kavinė – institutas tapo traukos centru. Jaunas ir ambicingas kolektyvas rengia visuomenei susitikimus su teatralais, diskusijas, remia jaunus, įdomius ir originalius teatro projektus, rengia teatrų festivalius.

Išaugino biudžetą

Vis platesni Knygos instituto užmojai. Iš A.Mickevičiaus instituto filialo 2004 metais reformuotas į savarankišką instituciją, kurios centras yra Krokuvoje, o Varšuvoje veikia jo padalinys.
Institutui patikėtas skaitymo problemų tyrimas, knygos populiarinimas rengiant įvairius projektus ir programas, literatūros politikos formavimas, leidybos projektų finansavimas, dalyvavimas pasaulio knygų mugėse. Šiandien institutas drauge su Nacionaline biblioteka yra didžiausios organizacijos, atsakingos už leidybą. Didžiulis vaidmuo instituto veikloje skiriamas lenkiškams knygoms versti į pasaulio kalbas – per metus išverčiama 600 pavadinimų knygos. Metinis instituto biudžetas per 10 milijonų zlotų.
Pažintis su Kinematografijos institutu sukėlė tikrą minčių ir emocijų pliūpsnį. Ne tik pats faktas, kad, 2005 metais priėmus Lenkijos kino įstatymą, toks institutas atsirado, kad kaimynai jį turi, bet ir įspūdingi faktai ir skaičiai.
2006 metų veiklai valstybė paskyrė 103 milijonus zlotų, kurie buvo sėkmingai investuoti į šalies kino pramonę. Instituto biudžetą sudaro ne tik valstybės dotacija, bet ir nustatytas televizijos, kino ir kabelinių kompanijų mokestis už reklamą. Dirbdamas labai sutelktai, kūrybiškai ir atsakingai, sėkmingai parduodamas kiną žiūrovui institutas biudžetą sugebėjo dar gerokai išauginti.

Kino suklestėjimo metas

Jau keletą metų Lenkijoje sukuriama gerokai per dvidešimt vaidybinių pilnametražių filmų. 2007 metai šiuo požiūriu buvo rekordiniai: sukurtos beveik keturios dešimtys filmų, rekordiškai išaugo kino teatrų lankomumas, o filmų reitinguose lyderiauja lenkiški filmai. Beje, pernai, po dvidešimt penkerių metų pertraukos, Lenkijos filmas (A.Wajdos „Katynė“) vėl buvo nominuotas „Oskarui“ – tikras Lenkijos kinematografo atgimimo ir klestėjimo ženklas.
Lenkijos kino institutas ne tik remia filmų kūrimą, scenaristus, padeda debiutuoti pradedantiesiems, bet netgi remia kiekvieno lenkiško filmo platinimą, kino teatrus, kurie rodo lenkiškus filmus, ir lenkų kino filmų reklamą užsienyje. Žodžiu, sistema sukasi, kinas kuriamas, puoselėjamas, pristatomas pasaulyje.