Į P. Normanto kūrybą – gilesnis žvilgsnis

2018-06-22 17:00:00
Ramūnas Čičelis, Humanitarinių mokslų daktaras
Teksto dydis:
Spausdinti

Paulius Normantas A.Ufarto/BFL nuotr.

Šį birželį keliautojui, fotografui, poetui Pauliui Normantui būtų sukakę 70 metų. Lietuvoje menu ir kelionėmis besidomintiems žmonėms jis pažįstamas daugiau iš nuogirdų, paviršutiniškai – vyko ne vienas fotografijų parodos atidarymas, P.Normantas kartais dalyvaudavo kultūros renginiuose.

Kaip ir būdinga kalboms, atidarant parodas, jos trumpos, lakoniškos, nekonkrečios, daugiau pristatančios kūrinius, nei profesionaliai juos vertinančios. Knygos apie šio keliautojo ir menininko gyvenimą bei kūrybą iki šiol nėra, todėl trūksta gilesnio analitinio žvilgsnio į šios neeilinės asmenybės kelią ir jo ženklus.

Šio rašinio pretekstai – net keli: paminint gražų P.Normanto jubiliejų, atverti skaitytojams iki šiol niekur nepublikuotus, prieš mirtį jo rašytus eilėraščius bei paskatinti profesionalų susidomėjimą šiuo žmogumi.

Lietuvos kultūroje būta ir esama ne tiek daug besidominčiųjų Rytų civilizacijomis – tai profesorius Algis Uždavinys, menotyrininkas Antanas Andrijauskas ir keli lietuviai, planetos pakraštyje tapę vienuoliais. Vis dėlto, kai gilinamės į šių žmonių rašytinį paveldą ir gyvenimą, pastebime, kad Rytus jie beveik visi suvokė ir priėmė kaip Kito kultūrą – tai, su kuo reikia susipažinti, perimti ir suprasti. P.Normantas šalia kelių vienuolių yra tas asmuo, kuriam Rytai nebuvo kitybė, nes jis tiek įsigyveno į Himalajų kultūrą ir dvasią, kad Vakarų civilizacija, kurioje jis gimė ir užaugo, jam tapo kitoniška, ta, su kuria tapatintis jau buvo neįmanoma. Juokais savo draugams jis sakydavo, kad jo tikroji žmona – tai kuprinė ant pečių.

P.Normanto kelionės po Himalajų kalnus, jo eilėraščiai ir fotografijos – tai vienio, logos būvio kalnuose ir vienuolių šventyklose liudijimai.

Budizmas, kuriam buvo artimas P.Normantas, yra religija ir mąstymas, artimas senųjų žmonijos civilizacijų geometrijos išradimui – vadinamajai aukso vidurio taisyklei. Ši taikyta projektuojant tų civilizacijų šventyklas ir kitokius statinius, braižant sudėtingus brėžinius. Vėliau, užgimstant Senojo žemyno, Europos, kultūrai, aukso vidurys, daugiausia Aristotelio dėka, tapo mąstymo, o ne vien architektūrinio brėžinio savybe. Minėto filosofo pažiūrų sistemoje aukso vidurys – tai racionalioji išmintis, pasiekiama labiau proto nei intuicijos būdu. Rytų religijos, ypač budizmas, aukso vidurį tarsi apverčia aukštyn kojomis – tikslas lieka tas pats, o būdas jam pasiekti yra kardinaliai skirtingas nei senovės Graikijos filosofijoje. Aukso viduriu keliamas uždavinys priartėti prie išminties būsenų, tačiau Himalajų vienuoliai tai daro ne apmąstydami išorinį pasaulį ir save, o patirdami tą lygmenį, kuris krikščionių Senajame Testamente vadinamas logos.

Vėlesni mums artimesnės religijos vertimai negailestingai iškraipė šventosios knygos pirmąjį sakinį, jį formuluodami taip: "Pradžioje buvo Žodis." Tikrasis, istoriškai nutolęs ir masėms sunkiau suprantamas variantas skambėtų: "Pradžioje buvo Logos." Ši sąvoka reiškia mąstymo vienį, absoliutų protą, kuris nepasiduoda jokiems prieštaravimams. Skirtumas tarp Rytų ir Vakarų yra smulkus, bet kartu ir labai fatališkas: krikščionims Logos buvo tik pradžioje, o budizmas šį būvį yra išsaugojęs iki šiol.

P.Normanto kelionės po Himalajų kalnus, jo eilėraščiai ir fotografijos – tai vienio, logos būvio kalnuose ir vienuolių šventyklose liudijimai.

Vakariečiui kalnai dažnai yra tai, kas aukščiau už žmogų, šventykla tokiam asmeniui vėlgi neretai yra tik egzotinio pažinimo vieta. P.Normantui kalnai – tai literatūriškai personifikuota tikrovė, arba tiesiog tai, kas šalia, nesvetima ir prilygsta žmogaus dydžiui. Pagrindinis tokio keliautojo kopimo į kalnus tikslas yra ne pasiekti kokią nors pergalę prieš save ar kalną, o tik prilygti šiam gamtos objektui kaip draugui. Taip paaiškėja, kad budizmas, skirtingai nei krikščionybė, neatskiria žmogaus nuo dieviškumo. Vakariečiui religinis tikėjimas reikalingas pirmiausia tam, kad galėtų komfortiškai ir be didesnių rūpesčių gyventi žemišką ir kasdienį gyvenimą. Rytiečiui dieviškumas yra tiek pat artimas, kaip puodelis vandens ant stalo. Religija čia jau nereiškia patogumo ir gyvenimo be rūpesčių, tai – Vakaruose nuvalkioto žodžio "dvasingumas" kelias. P.Normantas ir savo fotografijose, ir eilėraščiuose patvirtina, kad eina kelią – ir fiziškai, ir mintimi. Toks žmogus patiria visišką susiliejimą su pasauliu ir praranda daugelį Lietuvos ir kitų Vakarų šalių gyventojams būdingų praktinių interesų.

Eilėraštis – tai būdas minimalia verbaline kalba byloti asmeninės būsenos ir gamtos bei kito žmogaus tikrovės vieningumą.

P.Normanto kelias, daugelio mūsų akimis, turbūt nebuvo lengvas – nuolatinis buvimas kelionėje, gyvenimas beveik be namų (kalnus paverčiant savo guoliu ir dienos draugu) lėmė tai, kad keliautojas priartėjo prie rytietiškojo šventumo egzistencijos. Tai ne vakarietiškoji šventumo per kančią įvykių virtinė, o Rytų kultūros ir religijos nurodomas gebėjimas koncentruotis į vieną vienintelį prasmės šaltinį: kad pasaulis ir aš jame nebūtų atskirtas ir išliktų bent tol, kol esu gyvas. P.Normanto fotografijos atskleidžia, kad esminis yra tik vienas klausimas: gyvybė ar mirtis? Kameros objektyvu užfiksuoti vaizdai yra lyg kalnų upė, tekanti ir nešanti gyvybę – vandenį. Vienuolių šventyklos jo fotografijose – tai pasakojimai apie tuos, kurie buriasi į prasmės ir gyvybės "ordinus".

Eilėraštis – tai būdas minimalia verbaline kalba byloti asmeninės būsenos ir gamtos bei kito žmogaus tikrovės vieningumą. Kai šios plotmės susiduria, eilėraštyje nebelieka tradicinių vakarietiškųjų mąstymo formų, iš kurių mums regisi svarbiausia – tai subjektyvumo ir objektyvumo skirtis ir priešybė, suformuota tūkstantmetės graikų, romėnų, vokiečių, prancūzų, britų ir kitų tautų filosofų darbų tradicijos. Kai šios binarinės opozicijos Rytuose nebelieka, tuomet išnyksta ir mums tarytum savaime suprantamas žmogaus veiksmas – mąstymas. Lieka tik P.Normanto buvimas, kurį dabar mums ženklina fotografijos ir rašytiniai tekstai.

Dar P.Normantui esant gyvam, politikas ir verslininkas Artūras Zuokas buvo sumanęs Vilniuje steigti specialų P.Normanto menų centrą. Keliautojui mus palikus, idėja užgeso. Belieka viltis, kad galbūt ši puiki iniciatyva atgims Kaune, padedant Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centrui.

Poezijos knyga liko nebaigta

P.Normantas gimė 1948 m. birželio 8 d. Kalniškiuose (Akmenės r.), mirė 2017 m. sausio 7 d.

Būsimasis keliautojas orientalistas, fotografas, poetas studijavo tuomečiame Kauno politechnikos institute, vėliau baigė mokslus Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultete. 1982 m. vedęs Vengrijos pilietę išvyko į Vengriją, turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę.

P.Normantas dalyvavo penkiolikoje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius, rašantis haiku, kurie paskelbti tarptautiniame žurnale. Vilniuje ketino įrengti Tibeto sakralinio meno muziejų.

Nuo 1983 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. Buvo pirmuoju Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininku.

2017 m. vasario 27 d. urna su kremuotais P.Normanto palaikais iškilmingai palaidota Vengrijoje, Nyredhazos miesto kapinėse.

P.Normantas išleido keturiolika knygų, tarp jų – viena eilėraščių knyga su iliustracijomis ("Baltas").

***

Nebaigtos P.Normanto knygos "Himalajų šviesa" anotacija, parašyta paties autoriaus:

"Tai knyga apie Rytus. Ją sudaro (turėjo sudaryti – red. past.) nauji autoriaus trieiliai ir haiku (jų 77) ir 31 fotografija. Pagrindinis kūrinių motyvas – kelionių po Himalajus metu pagautos to krašto nuotaikos, vaizdai, išgyvenimai, užfiksuoti eilėraščiais ir nuotraukomis. Autorius kalbasi su kalnais kaip gyvomis būtybėmis, išreiškia susižavėjimą Himalajų grožiu ir šventumu. P.Normantas 24 metus dirbo Himalajuose, todėl jo dienoraščiuose ir fotoarchyvuose sugulė daug minčių ir vaizdų apie vienuolių gyvenimą šventyklose, jų maldas, ritualus. Fotografo nuotraukose yra ypač daug nepakartojamų Himalajų peizažų, kalnų ledynų vaizdų, taip pat atsispindi sunki Himalajų gyventojų kasdienybė. Ši medžiaga surinkta ir parašyta Indijos, Nepalo, Tibeto, Butano Karalystės svarbiausiose dvasinio gyvenimo koncentracijos vietose – šventyklose, vienuolynuose, lamų būstuose. Knygoje numatytos publikuoti fotografijos – visos juodai baltos."

***

Fragmentas iš nebaigtos knygos "Himalajų šviesa"