Himnas dialogui

Skaitant R.Raudo plačiai išreklamuotą esė romaną „Hektoras ir Bernardas“ tolimame plane šmėkščioja H.Hesės „kraštutinio individualisto“ paveikslas ar T.Mano intelektualiojo herojaus siluetas. Randasi ir daugiau bendrų sąlyčio taškų: eseistiškumas, iki minimumo susiaurintas siužetas, dėmesys minčiai, problemoms ir filosofiniam jų sprendimui. Gali būti, kad tokios asociacijos pernelyg tolimos, bet šiuo atveju patogios kaip išeities taškas. Reikia pripažinti, kad kalbą apie šią knygą varžo solidi autoriaus biografija, svarūs pasiekimai, jo gebėjimai bei žinojimas, kad 2005-aisiais už romaną „Hektoras ir Bernardas“ rašytojui paskirta metinė Estijos kultūros kapitalo literatūros premija. Na, bet bandysiu pastaugt prieš mėnulį, nors ir „balsas į dangų neina“.

Ši knyga – tai himnas dialogui, pokalbiui, kai bandoma priartėti prie esmės ne triukšmingoje viešumoje, o privačioje akistatoje su pašnekovu. Knygos veikėjas Bernardas sako: „Vakarų civilizacijoje dialogas yra degradavęs iki konferencijos ...> Vieno žmogaus gyva kalba kitam virto workshopu, bendros dvasinės erdvės kūrimas – profesionaliu mokymu, kai savo pačių kalbomis seniai nebetikintys oratoriai už prašmatnias vakarienes ir verslo klasės lėktuvo bilietus kartoja tuos pačius standartinius atsakymus nelaimėliams, ieškantiems savo skaudžių problemų sprendimo ir susibūrusiems jų paklausyti. ...> Esu beveik tikras, kad pasaulio likimą lemsiantys sprendimai priimami toli gražu ne konferencijų salėse ir ne prie derybų stalo ...> “ (p. 83-84).

Išorinio veiksmo kaip ir nėra: pirmasis pašnekovų susitikimas, keletas judesių „išoriniame pasaulyje“, užkandžiavimas ir gurkšnojimas profesoriaus namų erdvėje ar kavinės (parodos) epizode... Visa kita – laisvai, lengvai vystomi pokalbiai apie idealią visuomeninę santvarką, etiketą, kūrybą, laisvę, meilę. Siužetiškumo tekstui mėgina suteikti veikėjų prisiminimai, paženklinti praradimų, patirčių, vienatvės metafizika, kurios centre – meilė.

Du pašnekovai, kurių mintys ir gyvenimiškųjų istorijų epizodai pamažu skleidžiasi prieš skaitytojų akis, – skirtingi amžiumi ir gyvenimo būdu. Bernardas – vidutinio amžiaus (matyt, 50-60 metų) buvęs filosofijos profesorius, buvęs aktyvus mokslo ir visuomenės veikėjas, jaunystėje pasidavęs „susireikšminimui“, praradęs mylimą moterį, galų gale atsiribojęs nuo išorinio pasaulio ir dešimtį metų nežengiantis iš namų nė kojos. Tiesa, į namus kviečiasi įdomius, jaunus žmones, su kuriais bendraudamas neatsilieka nuo pasaulio intelektualiosios minties. Hektoras – 25-30 metų pradedantis poetas, klaidžiojantis moteriškumo, kūrybos, meilės labirintuose. Pašnekesių turinyje šie veikėjai susilieja, tampa sunkiai identifikuojamais personažais – išnyksta jų amžius, patirtis ir, rodosi, susiformuoja trečiasis – eseistinis personažas, besistengiantis būti kiek įmanoma objektyvus, todėl aptariamą reiškinį ar problemą apžiūrinėja iš visų pusių. Šiek tiek individualumo Hektoras ir Bernardas įgauna būdami atskirai, bet kaip savarankiškiems romano veikėjams per mažai – jų poelgiuose stokojama motyvacijos, kai kurie veiksmai perdėm romantizuojami, kiti – demonstruoja nemotyvuotą egzaltaciją. Knygai kaip romanui stinga struktūrinio vientisumo, distancijos, kaip esė – nuodugnumo. Ir vis dėlto tekstą malonu skaityti (nors kartais pasitaiko sakinių, „abrakadabroje“ paslepiančių minties aštrumą ir aiškumą), nors knygos nugarėlės formuojama nuomonė apie romaną šiek tiek primena muilo burbulą...