Gyventi yra „eiti“

R.D.G. Galego (R.D.G. Gallego) knygą „Balta ant juodo“ norėtųsi vadinti autobiografine, nors pats autorius nedidelės apimties išbaigtas teksto atkarpėles vadina apsakymais. Betgi autobiografijai galioja ir literatūrinės konvencijos, todėl šis tekstas, nebrėžiantis chronologinės įvykių linijos, daugiau reflektuojantis, pasakojantis apie „kitus“, bet retkarčiais atsiremiantis į konkrečius vietovardžius, vardus ir sovietinio gyvenimo momentus, sėkmingai atskleidžia vidinę rašytojo raidą, akcentuoja individualius asmenybės prioritetus, taigi yra ir autobiografiškas.

Tiesiog privalu šios knygos neskaitysiantiems pristatyti pasakojimo autorių Rubeną Galegą. Jis – Ispanijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Ignaco Galego anūkas, jo dukters Auroros (ji septintąjame dešimtmetį mokėsi Maskvos Lomonosovo universitete) sūnus, nuo pat gimimo sirgęs cerebriniu paralyžiumi - „Kremliaus auka“ (pranešdamas motinai apie vaiko mirtį ir pasiųsdamas kūdikį į internatų pragarą, „Kremlius atkeršijo Rubeno tėvui, nes šis pasmerkė sovietų invaziją į Čekoslovakiją 1968 m.“).

Rubenas, ir šiandien nevaldantis nei kojų, nei rankų, anuomet judėjo vieninteliu būdu – šliauždamas pilvu. Murkdomas savo paties išmatose, verčiamas badauti, ujamas ir niekinamas („juodašiknis“), vis dėlto išgyveno: baigė du koledžus, du kartus vedė, 1990 m. paspruko į Vakarus ir vienu vieninteliu pirštu spaudydamas kompiuterio klaviatūrą, parašė šią knygą... Ypatingų fizinių ir dvasinių pastangų reikalaujantis veiksmas – rašymas vienu pirštu – nulėmė ir teksto stilistiką: sakiniai trumpi, minčių raiška – punktyriška, formuluotės tikslios, kai kada – kontroversiškos („Gyventi be rankų ne taip ir sunku, jei turi visa kita. Visa kita – mano kūnas – išvystyta dar blogiau negu rankos. Rankos svarbiausia. Galima pasakyti, kad svarbiausia žmogui galva. Galima ir nesakyti. Ir taip aišku, jog galva be rankų nesugebės išgyventi. Nesvarbu, savos rankos ar svetimos“, - p. 153).

Pasaulis, kuriame prabėgo Rubeno vaikystė – internatai, tirštai apgyvendinti neįgaliųjų: „debilų“, „daržovių“, „ne žmonių“, kuriems buvo suteikta vienintelė laisvė – mirti. Tai skurdo, nepriteklių, baimės ir propagandos pasaulis, teigiantis humanizmą ir niekinantis žmogų. Ypač „nenaudingą“.

Noras gyventi iki paskutinės akimirkos, atsiradusi galimybė ištrūkti iš sistemos gniaužtų leido Rubenui užrašyti žodžius: „Į rusų kalbą galima išversti beveik viską. Nuo Šekspyro poezijos iki instrukcijos, kaip naudotis šaldytuvu. Beveik viską. Beveik. Aš galiu ilgai kalbėti apie Ameriką. Galiu be galo pasakoti apie invalidų vežimėlius, „kalbančius“ liftus, lygius kelius, nuožulnumas, mažus autobusiukus su keltuvais. Apie aklus programuotojus, paralyžiuotus mokslininkus. Apie tai, kaip aš verkiau, jog reikia grįžti į Rusiją ir vežimėlį teks palikti čia. Bet jausmas, kurį aš patyriau, kai pirmą kartą pajudėjau iš vietos su amerikietiškos technologijos stebuklu, visų geriausiai bus perduotas trumpa ir talpia angliška fraze „I go“. Ir į rusų kalbą ši frazė neišverčiama“, - (p. 201).

Knyga įtaigi: ir todėl, kad veikėjas realus ir kad subjektyvus, kad teigia gerumą ir džiaugsmą; ir dar dėl to, kad šalia mūsų vis dar gyvena „kitokie“ žmonės, o „mes“ – ta pati sistema, nenorinti jų pripažinti. Ir jokios čia retorikos...