Šiandien M.Žilinsko dailės galerijoje atidaroma A.Puipos (1960-1997) kūrinių paroda. Pasak žinovų, dešimt metų, prabėgusių po dailininko mirties įrodė, kad niekas jo nepakeis Lietuvos mene.

Didelį įspūdį daro A.Puipos piešiniai iš natūros, modelių studijos (jis buvo Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros vedėjas). „Labai autentiška šiuolaikinio menininko ir pagarbaus amatininko jungtis įspūdinga ir nepakartojama. A.Puipos kruopščios mėnesių mėnesiais pieštos, akvarele lietos studijos – figūrinės kompozicijos interjeruose – neturi sau lygių dėl meninės vizijos autentiškumo“, – pabrėžia menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.

Tokios yra scenos iš vilniečių inteligentų (Jacovskių, Klimų, Kavaliauskų, Leonavičių ir kt.) gyvenimo. Tačiau ne mažiau svarbūs ir dailininko kruopščiai įamžinti lietuviško kaimo vaizdai. Tai yra unikalūs nykstančio kaimiško gyvenimo ir buities paveikslai, pastebi R.Rachlevičiūtė. Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas ir kiti kasdieniai darbai įamžinti su meile paprastam žmogui, šelmišku humoru.

Aprašuose, kuriuos A.Puipa paliko ant svarbesnių savo akvarelių, detaliai išvardyti, išaiškinti visi herojai, mizanscenos, vietovės.

A.Puipos režisuotos nuotraukos su žymiais menininkais (Vytautu Kalinausku, Vyteniu Jankūnu ir kt.), inscenizuojant žymius pasaulinės tapybos kūrinius (Davido „Marato mirtį“, „peredvižnikus“ ir t.t.), pradėjo naują etapą Lietuvos dailėje, sako R.Rachlevičiūtė. Tuose kūriniuose fikcija išmoningai susijungė su realybe.

Apie A.Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja tai, kad yra surengtos jau septynios jo pomirtinės personalinės parodos. Dvi iš jų bus atidarytos užsienyje: Bergene (Norvegija) ir Helsinkyje (Suomija). Kaune šiandien atidarytoji paroda veiks net iki lapkričio 18 dienos.