Gyvenimas rojuje be Dievo

Duglo Kouplando (Douglas Coupland) romanas „Gyvenimas po Dievo“ – šiek tiek šmaikštus, šiek tiek „Dievo ieškantis“, iliustruotas trumpametražis kūrinys. Komiksas, nostalgiškai primenantis Egziuperi „Mažąjį princą“, bet, žinoma, jam nė iš tolo neprilygstantis.

Knygos veikėjai – vidutinio amžiaus žmonės, kuriems staiga atsivėrė egzistencinė tuštuma. Protingi, sąmojingi ir turintys galimybę susikurti gerovę, tačiau šios galimybės nesureikšminantys ir neišnaudojantys. Tikrai ne todėl, kad yra kvaili, bet todėl, kad jie sprendžia savo būties klausimą.

Socialine prasme jie tiesiog vegetuoja, bet vidiniame pasaulyje aktyviai ieško atsvaros skubėjimui, materialumui, schematiškumui – trumpiau tariant, jie ieško gyvenimo prasmės, kurios pasigenda gyvendami „rojuje“: „Gyvenom nuostabų gyvenimą, kuriame neturėjo būti politikos ar religijos. Tai buvo pirmųjų kolonizatorių palikuonių gyvenimas – gyvenimas po Dievo, kai išganymą galima rasti žemėje, esančioje rojaus pakrašty. Tikriausiai tai ir yra geriausias dalykas, kokio galima trokšti, – ramus gyvenimas, nutrinantis ribą tarp svajonių ir tikrovės, - nors vis dėlto pagaunu save abejojant tuo, ką sakau“ (p. 228).

Šiame romane nėra ryškių charakterių – jame veikia personažai, apibendrinantys „dalį“ autoriaus kartos, kuri atsidūrė aklavietėje ir bando ieškoti „išeities“: vieni vartoja narkotikus, kiti skandinasi alkoholyje, treti nuolat „myli“ ir baiminasi, kad ateis toks laikas, kai „meilė pasibaigs“. Tai karta, kuri „nepaliaujamai juda“, nes judėjimas gali pakeisti „bet kokią labiau sutelktą mąstymo formą“. Tai judėjimas „dykumos link“, kurioje nieko daugiau nėra – tik tu pats ir klausimai, virstantys esminga būtimi... Na, atleiskite už patetiką...

„Gyvenimas po Dievo“ – tai komiksų paveiksliukais iliustruotos tikslios ir mechaniškos pastabos, saikingai pagyvintos subtiliomis metaforomis ir atskiestos ironija. Tai trumpi „asmeninių tekstų“ gabaliukai, prisiminimų epizodai. Dėl tokio savo kūrybos „braižo“ D. Kouplandas gavo tarptautinio jaunimo kultūros sociologo vardą, kurio atkakliai kratosi (už paskaitas, plėtojant „X kartoje“ išsakytas mintis, jam buvo siūlyta 100 000 dolerių, kurių jis atsisakė)...

Nors šis autorius atvirai kritikuoja visuomenę, kuri besivystydama stumia atskirus žmones (kartas) į aklavietę, nors šis rašytojas ir yra vienas skaitomiausių Kanados autorių, jo kūryboje taip pat įžvelgiama „apatija“ – „tai panašu į tingėjimą, tačiau šaknys glūdi kur kas giliau“. „Tai požiūris, kad neverta imtis veiklos, nebent dėl to, kad taptum įžymus“. D.Kouplandas sėkmingai naudojasi atrastu populiarumo kodu.