Gyvenimas po šunų dangumi

R.Granausko apysakų rinkinyje „Šunys danguje“ ir toliau šeimininkauja mažas žmogus, dažniausiai dar tvirtai stovįs ant agrarinės sanklodos pamatų; pakankamai išsilavinęs, bet nenutraukęs saitų su esminėmis žmogiškosios egzistencijos prasmėmis. Šis personažas – dažniausiai išgyvenęs istorinių permainų kataklizmus – yra gana konservatyvios prigimties: jis vienu metu ir rezistentas, ir opozicionierius, ir dviejų pasaulių – anuometinės „idiliškosios“ ir dabartinės, bedvasės, pragmatiškosios Lietuvos - riboženklis. Žmogus – auka. Trys apysakos („Rudens žmogus“, „Skustuvas ir paletė“, „Šunys danguje“) sudėtos taip, kad nusivylimas tekstu pamažu nyktų; kad į antrą planą trauktųsi nuobodulys, kylantis iš vis taip pat (retrospektyviai žvelgiant į gausų rašytinį autoriaus palikimą) kuriamo vaizduojamojo pasaulio, ir auganti įtampa atskleistų stiliaus, literatūrinės sugestijos grožį.

„Rudens žmogaus“ pagrindinis veikėjas Juozas – mokytojas, kilęs iš Žemaitijos, niekada nemėgęs miesto, bet dirbęs ir gyvenęs Vilniuje, išeina į pensiją, parduoda kuklų butą ir kartu su žmona grįžta į josios tėviškę. Netrukus žmona miršta, o Juozas mokosi mąstyti ir būti vienas: jis apmąsto savo monotonišką gyvenimą, liūdną savo paties ir Lietuvos situaciją; skaitytas knygas; „pinigingos Lietuvos“ turimas privilegijas, jos nuosmukį (iš jo nusipirktą paežerę „naujasis lietuvis“ paverčia statinių kompleksu, aptvertu aukšta tvora, už kurios vyksta tylūs „grupiniai“ pasilinksminimai). Užgimusi viltis pažinti ir kurti kitokį pasaulį miršta nespėjusi įgauti realaus pagreičio – paauglys Mantas, tapęs Juozo dvasios mokiniu, nusižudo...

Apysakoje nestinga akivaizdžios didaktikos, specialios pastangos sutirštinti spalvas, žvilgsniu aprėpti kiek galima platesnį vyresniosios kartos žmogui ypač aktualių socialinių ir ekonominių klausimų lauką, ir tai daroma kategoriškai bei vienaprasmiškai formuluojant teiginius, konstruojant antipodiškus pasaulius. Atrodo, kad nuo pirmųjų savo kūrinių, kuriuose subtiliai skleidėsi metaforinė kalba, R. Granauskas atsiriboja pradėdamas naudoti aprašinėjimą ir konstatavimo stilistiką. Tačiau apysaka „Skustuvas ir paletė“, o juo labiau – „Šunys danguje“, bando tikinti, kad autorius dar nėra praradęs gebėjimo privesti skaitytoją iki dramatiško apogėjaus ir priversti išgirsti ausyse spengiančią tylą, kurioje iš naujo formuluojasi klausimai skaitytam tekstui ir savęs paties suvokimui.

„Šunys danguje“ – organiškiausia, meniškiausia knygos apysaka, kurios veikėjai (penkiametis berniukas, jo patėvis ir kt.) prabyla gyvomis žemaitiškomis intonacijomis, mintis tveria iš patirties ir širdies, o ne iš formalybės gelmių, kaip kad daro daugelis teigiamų, bet vienaplanių personažų. Skaitytojas susipažįsta su berniuku (beje, jau apysakos pradžioje aišku, jog tas berniukas – pagyvenęs vyras, per sapną bandantis prasiskverbti iki savasties gelmių: „Kol savęs neatsimeni pasaulyje – tol tavęs jame ir nėra“), kuris yra „kuriamas“ situacijos: pirmoji žvejyba su patėviu, kažkur šalia kaimo dundantis karas ir patėvio šykštūs pasakojimai (apie priešus, melą, save), formuojantys vaiko sąmonę; už žmogų protingesnė kalė Berta, vos nenušauta rusų gydytojo karininko; žiaurus Žakario Ontė, maukiantis naminę ir kviečiamas pribaigti, nugalabyti kokį gyvulėlį...

Paties autoriaus autobiografinių detalių apysakose gausu – iš čia ta pasakojimuose virpanti graži autentika, prasimušanti pro kartais prasto teksto luobą...