Gyvas žodis pergyveno idealistą J. Zauerveiną

Rūpėjo svetima tauta

XIX–XX a. visuomenės veikėjų žinynuose J.Zauerveino pavardę galima rasti ir tarp poetų, publicistų (pasirašinėjo slapyvardžiais Girėnas, Pilėnas, Rukštinaitis, Silvatikus), ir tarp akademinės bendruomenės narių – buvo filosofijos daktaras, ir unikaliais gebėjimais apdovanotų filologų – buvo poliglotas, kalbėjo apie 60 kalbų.

Iškilios asmenybės veikla atskleidžiama virtualiajame kultūros paveldo portale epaveldas.lt, kuriame saugomi gausūs skaitmeninti raštijos lobiai.

Mažojoje Lietuvoje J.Zauerveinas gyveno ketvirtį amžiaus su pertraukomis, apie 1874–1898 m. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbos, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje.

J.Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose padarinius.

1879 m. ir 1881 m. J.Zauerveinas buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. 1881 m. kandidato priešrinkiminį žodį "Broliai lietuvininkai!" aptinkame sausio 11-osios laikraštyje "Lietuviška ceitunga". Vėliau, 1898 m., buvo Tilžės-Lankos apskrities lietuvių kandidatas į Vokietijos Reichstagą, Prūsijos landtagą, bet išrinktas nebuvo.

J.Zauerveino dėka 1879 m. Tilžėje buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija, kurios nariais buvo žymūs Europos kalbininkai, lietuvių kultūros veikėjai.

Kurstė lietuvių tautiškumą

Kaip primena Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai, J.Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas, kurias siųsdavo Mažosios Lietuvos laikraščiams.

Daugiausia jo publikacijų, eilėraščių išspausdino "Lietuviška ceitunga" ("Lietuwiszka ceitunga"), taip pat "Tilžės keleivis" ("Tilžės keleiwis"), "Nauja lietuviška ceitunga" ("Nauja lietuwiszka ceitunga"). "Nemuno sargas" ("Niamuno sargas") dažnai perspausdindavo kitų laikraščių straipsnius, tačiau šio laikraščio yra išlikęs tik vienas numeris. Bendradarbiavo su Didžiajai Lietuvai skirta "Aušra" ("Auszra").

Pvz., 1882 m. kovo 21 d. laikraštyje "Lietuviška ceitunga" kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos "Birutė" (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J.Zauerveino pranešimas "Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos", skaitytas 1887 m. "Birutės" draugijos susirinkime, – jis publikuotas "Tilžės keleivyje" (1894 m. birželio–liepos numeriuose).

Daktaras J.Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose padarinius. Tokia publikacija "Vėl pagonai" buvo išspausdinta per keletą "Lietuviškos ceitungos" numerių (1881–1882 m.). 1883 m. "Aušroje" straipsnyje "Kalbos dalykai" kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba.

Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje "Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais..." ("Naujoji lietuviška ceitunga", 1896, 1897).

Eilės virto dainomis

J.Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: "Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo", "Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos", "Užtarims lietuviškos giminės: "Dar šim kampe lietuv'ninkai! ..." ("Lietuviška ceitunga", 1879, 1882 m.).

"Kaip dyvinay man judin širdį…", "Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!..", "Lietuvninkus aš myliu taip…", "London mieste yr' daug žmonių…", "Lietuva ant visados…", "Mieloji Lietuva" ("Tilžės keleivis", 1894 m., liep. 14, 18) – taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus.

Iš viso J.Zauerveinas parašė apie 300 eiliuotų kūrinių, o dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje "Lietuviška ceitunga" (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis "Lietuvninkai mes esam gimę" ("Lietuv'ninkai mes esam gimme"), kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ibei šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas.

Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis "lietuvninkai" pakeistas į "lietuviai" ir pavadintas "Lietuviais esame mes gimę". Portale epaveldas.lt saugoma keletas šio kūrinio skaitmeninių garso įrašų.

Daugumą J.Zauerveino eilių surinko ir knygeles išleido kultūros veikėjas Vilius Kalvaitis: "Prusijos lietuvių dainos" (1905 m.) ir "Lietuwiszkų wardų klėtele" (1910 m.).

Indėlis į literatūros pažinimą

J.Zauerveinas pagal Kristijono Donelaičio poemą "Metai" hegzametru sukūrė epinę poemą "Nemunyčiai", tačiau tuo metu ji nebuvo išspausdinta. Tautinę baladę "Macilėnas ir Gražina" galime skaityti iki mūsų laikų išlikusioje 1885 m. "Aušroje".

Daktaras J.Zauerveinas žinomas kaip Biblijos vertėjas į įvairias kalbas, tačiau galime rasti ir jo į lietuvių kalbą verstą Williamo Shakespeare'o "Hamleto" fragmentą, spausdinamą laikraštyje "Lietuwiszka ceitunga": "Hamleto susikalbėjimas su savim" (1880 m.), "Hamleto priežodis apie bjaurujį svietą", "Graudenimas iš "Hamleto" (1881 m.). Laikraštis "Aušra" spausdino poetų romantikų ir jų priešininkų literatūrinę polemiką, kurioje dalyvavo ir J.Zauerveinas.

Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, kartu su V.Gaigalaičiu išleido knygelę vaikams "Waiku knįgele isz kuriôs lietuwiszki waikelei lengwei skaityti ir raszyti, prisakymus bei maldeles iszsimokina" (1906 m.).

Virtualiąją kelionę po J.Zauerveino palikimą portale epaveldas.lt galima baigti Jono Basanavičiaus knygoje "Prie historijos musun rašybos" (1899 m.) įrašyta dedikacija, skirta bendradarbiui, bičiuliui, Lietuvos krašto, kalbos ir žmonių mylėtojui, daug jėgų tam atidavusiam idealistui.