L. Šarkinas – gydytojas, atradęs laisvę kūryboje

Populiarios grupės "Saulės kliošas" būgnininkas Laurynas Šarkinas ilgą laiką mėgino derinti mediko ir muzikanto profesijas, tačiau galiausiai suvokė, kad muzikanto jame daugiau, negu tarnautojo. "Mediko profesija – siektina, bet tai ne mano pasaulis, ne mano kova. Būdamas muzikantu jaučiuosi daug geriau", – sako Laurynas.

Primatavo rimtą specialybę

Pasak L. Šarkino, muzika į jo gyvenimą atėjo gerokai anksčiau nei medicina. Jis lankė muzikos mokyklą, grojo pianinu, klarnetu, saksofonu, gitara, o vėliau – būgnais.

"Mano tėtis dainavo "Ąžuoliuke" ir norėjo, kad aš turėčiau gerą muzikinį išsilavinimą. Žinote, kaip būna, šeimoje pasitarė ir nuvedė į fortepijono pamokas, vėliau – į muzikos mokyklą, klarneto ir saksofono klasę. Buvau gal koks šeštokas", – prisimena pašnekovas.

Ar muzikos mokymasis jam nebuvo kančia? Sako, gal ir buvo, bet pasirinkimo neturėjo, nors ir nemano, kad turėjo kokių ypatingų gebėjimų muzikai. Vaikai suaugusiaisiais tiki, tad nori nenori – mokosi, stengiasi, nes šviesus rytojus pažadėtas, ironizuoja.

O medicina į Lauryno gyvenimą atėjo tada, kai reikėjo pasirinkti, ką studijuoti baigus mokyklą. Širdis linko prie herojinių epų labiau nei prie realybės, tad grėsė metai prastovos ir apmąstymų. Ir vėl šeima prisidėjo. Tėvai, dėdės, tetos pasitarė ir nusprendė: reikia studijuoti mediciną – tai bus protinga, šeimai pažįstama aplinka. O artimaisiais juk reikia pasitikėti... Juo labiau kad visi suaugusieji aiškino, kaip svarbu po mokyklos baigimo nebimbinėti, būtina įstoti, kurti savo ateitį.

Negana to, Laurynas mokyklos laikais buvo įsimylėjęs merginą, kurios tėvai buvo medikai, profesoriai. Net paauglys suprato, kad konservatorijoje besimokančiam klarnetistui ateities šioje meilės istorijoje nėra... Tai irgi buvo motyvacija rinktis vadinamąją rimtą specialybę.

"Galima sakyti, kad dėl aplinkos autoriteto ir atsitiko taip, kad nuėjau į mediciną. Girdėjau šeimos, aplinkinių kalbas, kaip tai man bus naudinga, įstojus – sveikinimus, palaikymą. Nors, tiesą sakant, aš iki šiol gyvenime nesu nusprendęs, kuo noriu būti, bet žinau, kad labiausiai – savimi. Ir, matyt, turiu kažkokių savybių, kurios nepadėjo būti mediku", – juokiasi pašnekovas.

Žudyti drakoną ir tapti juo

Pabaigęs medicinos studijas, L. Šarkinas trylika metų dirbo vaikų chirurgu, po to įgijo dar ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialisto licenciją. O tada... nusprendė sustoti ar tiesiog sustojo, nes net kūnas ir protas pradėjo siųsti nepasitenkinimo, pervargimo, perdegimo ir nusivylimo savimi bei aplinka signalus.

Pasirinkimas: L.Šarkino manymu, tam, kad būtum laimingas, nebūtina kažką didvyriško daryti – gali daug nuveikti ir būdamas tiesiog geresnis žmogus. Toks jis tapo padėjęs tašką savo mediko karjerai. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Mediko darbas nesunkus. Sunkiausia jame yra viską luošinanti aplinka. Biurokratija supinta gausybe asmeninių interesų, kurie pateikiami kaip visuomeniniai ar po jais slepiama nekompetencija ir bandoma sukurti nepakeičiamumo įspūdį, – negaili kritikos Laurynas. – Sunkiausia tai, kad ta sistema nesukuria joje dirbančiam žmogui palankių sąlygų, nesaugo, nemotyvuoja, o žlugdo ir traumuoja. Verčia kovoti dėl postų, žudyti drakoną ir tapti juo. Tokioje sistemoje man, manau, ir kitiems yra sunku, nesaugu dirbti. O tikėtis ką nors pakeisti mums dar esant gyviems – naivu. Kad žmogus išlaisvėtų nuo sovietinės ideologijos turi pasikeisti daugiau kartų."

Tiesą sakant, aš iki šiol gyvenime nesu nusprendęs, kuo noriu būti, bet žinau, kad labiausiai – savimi. Ir, matyt, turiu kažkokių savybių, kurios nepadėjo būti mediku.

L. Šarkino manymu, mediko tarnyba dėl dabartinės padėties galėtų būti prilyginta karinei ir į užtarnautą poilsį gydytojai išleidžiami kokių 50-ies. Jei ne "Saulės kliošas", kuriame jis grojo dirbdamas gydytoju, – kitoks gyvenimas, kita aplinka, kurioje klesti draugystė, meilė, sveikos emocijos, nežinia, kiek dar būtų išsilaikęs gyvendamas pagal visuotinai priimtinas normas. Mano sustojęs laiku.

"Kai klausdavau, ar čia man vienam tokia kančia eiti į darbą, sulaukdavau atsakymo, kad visiems. Bet, matyt, kitiems ne tokia didelė, kaip buvo man", – šypsosi pašnekovas.

Gydytojas prisimena, kad ne kartą buvo situacijų, kai išoperuoti ligonį ar atlikti jam kažkokią procedūrą tapdavo lyg ir jo paties problema – turi eiti, prašyti, kovoti už tai, kas savaime suprantama ir yra būtina darbui atlikti, kaip pridera, o ne kaip išeina. Jeigu neturi rango, nesi vadovas, ta kova tikrai sunki. Nors teoriškai organizaciniai algoritmai aiškūs ir paremti pasaulinėmis rekomendacijomis ir statistika, realybėje jie neveikia, tik in vitro.

"Medicinoje, jeigu mes manome, kad ši sritis svarbi ar net prioritetinė, neturėtų taip būti, kad gydytojas dėl pagalbos pacientui nuolatos turi eiti kažkokius kryžiaus kelius, lyg jam to reikėtų asmeniškai. Tai demotyvuoja", – svarsto L. Šarkinas.

Jo teigimu, dirbdamas vienoje vietoje medikas negali užsidirbti normalaus atlyginimo oriam gyvenimui, todėl dauguma plėšosi per kelis darbus. Keista, nes gydytojas daug metų mokosi, o galiausiai turi prasimanyti uždarbį pats.

"Paklausus medicinos studentų, kodėl jie pasirinko šią profesiją, dažniausiai išgirsite: arba nori padėti žmonėms, arba dėl gero atlygio. Tad tas, kuris rinkosi specialybę galvodamas apie adekvatų uždarbį, arba nusivilia, arba į gydytojo darbą pradeda žiūrėti kaip į verslą. Dirba dviejuose, trijuose, keturiuose, penkiuose darbuose. Bet taip neturėtų būti", – įžvelgia priežastį pašnekovas.

Laimę rado nustojęs bėgti

"Man patiko sistemoje, kuri tave daro nenormalų, būti normaliam, – šypsosi Laurynas. – Man buvo normalu jai paprieštarauti ir padaryti tai, ko kiti sako negalintys padaryti."

L. Šarkinas teigia du trečdalius savo gyvenimo pildęs kitų žmonių lūkesčius. Jam sakė: tu mokykis, dirbk, nenorėk visko iš karto –  ir ateis laimė, ir užsidirbsi, viskas su laiku...

"Bet gyvenimas jau lipa į paskutinį trečdalį, ir visa pradeda atrodyti kiek kitaip", – sako Laurynas, visaip mėginęs pamilti savo profesiją ir darbą.

Net pasiryžo įgyti dar vieną specialybę – baigė plastikos chirurgijos studijas. Galvojo, gal kitoje vietoje kitaip? Juo labiau kad aplinkoje nuomonė, jog mediko specialybė labai gera, ir toliau sklando kaip erelis. Žinoma, sutinka Laurynas, pati mediko profesija nuostabi, bet su daug niuansų, kurių garsiai įvardyti niekas nenori, nes tai gali atnešti permainų, o permainos – vieniems gerai, bet kitiems – labai ne...

Galiausiai per tuos papildomos rezidentūros metus L. Šarkinui tiesiog trūko kantrybė. Paskutinę plastinės rekonstrukcijos rezidentūros dieną jis išėjo iš ligoninės ir iki šiol nebeturi jėgų grįžti atgal. Nors ligoninėje liko asmeniniai daiktai.

"Fiziškai mano kūnas nebegali ten nueiti, ir aš nežinau, kodėl. Aš tiesiog jaučiu, kad tai yra ne mano kelias, gal trūksta proto ar sugebėjimų, ne visi vienodai gabūs. Ir nors pagelbėjęs žmogui širdyje jauti tokį tarsi katarsį, kažkur drugeliai kutena, toks graudus džiaugsmas apima – aš tai patyriau, ačiū gyvenimui – bet man dabar norisi jaustis kažkaip kitaip", – sako Laurynas.

Jis teigia atidavęs medicinai daug savo gyvenimo metų, praradęs dėl to daug sveikatos, tačiau pagaliau ir supratęs, kad nenori dirbti taip, kaip dabar dirbama. Jeigu medikai nereikalingi, sistema nieko nedaro, kad žmogus norėtų joje būti, jis galiausiai nusprendžia eiti ten, kur patirs geresnių emocijų, kur jausis laimingas.

Dabar, pasak Lauryno, atėjo tas suvokimas, kad jo nuojautos, jo įžvalgos teisingos. Pasaulio jis nepakeis, tad bando pakeisti bent savo aplinką. Niekam nieko skolingas nesijaučia. Juo labiau – visuomenei. Toksiška aplinka, kurioje buvo, jam nepatiko, jis joje jautėsi nelaimingas.

"Tai tiesiog ne mano kelias ir aš nematau jo prasmės. Labiau noriu būti ten, kur man aplinka yra mielesnė. Dabar darydamas elementariausius paprastus dalykus aš jaučiuosi laimingas, džiaugiuosi kiekviena kilusia idėja, kuriuos niekas nepasufleravo. Esu laimingas, nes muzikoje, mene yra tiek daug laisvės", – sako L. Šarkinas.

Pripažįsta – pats kaltas, kad pristigo ryžto keisti gyvenimą anksčiau, kad per daug norėjo pateisinti šeimos lūkesčius. Dabar jis bando susikurti aplinką, kurioje jaustųsi gerai, ieško to jausmo muzikoje, mene ir mato – tam, kad būtum laimingas, nebūtina kažką didvyriško daryti. Gali daugiau padaryti būdamas tiesiog geresnis žmogus, būdamas laimingas ir skleisdamas savo protingas ir šviesias mintis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aa kas megsta

Aa kas megsta portretas
Kniaukiančios muzikos barabanščikas

Eik savo keliu

Eik savo keliu portretas
Laurynai, būki laimingas savame kelyje ir savo batuose!
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių