Grumtynės su berašte diena

Truputį gamtininkas, truputį poetas, šiek tiek eseistas ir fotografas Alis Balbierius esė knygoje „Trobelė ant debesies“ („Gimtasis žodis“, 2006) svarsto apie viską, bet labiausiai apie Žmogų, besisukantį tame „visko pilname“ pasaulyje.

„Aš esu mažytė žmonijos ląstelė, taip pat ląstelė visko, kas tą žmoniją supa – žemės ir žolės, vandenynų, pelkių dumblo, tolimiausios praeities, įspaustos į mane archetipais; pagaliau ir ateities, kurią kartais galime susapnuoti, staiga iš nežinia kur atsivėrusios aiškiaregystės dėka bent sekundei praplėšti laiko šydą. Aš esu ląstelė šios galaktikos, šios visatos, visos kosminės begalybės, gal net paralelinių pasaulių ir visatų, jei jie iš viso egzistuoja.“ (p. 41)

Šis menininkas daugeliui klaipėdiečių tikriausiai neblogai pažįstamas - „Klaipėdos“ dienraščio literatūros leidinyje „Gintaro lašai“, žiūrėk, vis šmėkšteli A.Balbieriaus nuotrauka, skimbteli jo eiliukės ar „tekstai apie viską ir nieką“ (taip, beje, vadinosi rašytojo 1998-aisiais išleista eilėraščių, prozos, esė knyga). A.Balbieriaus pasaulėjautai, anot Valentino Sventicko, būdingi „harmonijos ilgesys ir švelnumas“, „bendresnis pasaulio dermių ir nedermių motyvas, filosofavimai, pilietinis susimąstymas, vedantis į eilėraščius proza ir poetines esė.“

Knygoje „Trobelė ant debesies“ rašytojas samprotauja apie skaitmeninių technologijų amžių, vaizdų griūtį, sterilėjantį pasaulį; tyrinėja fobijas, stebi gyvybės evoliuciją ir teigia, kad žmogus tėra maža dalelė didžiulės visumos - gąsdinančios sistemos ar neperprantamo stebuklo. Mintijimo maniera; nuosekli, kiek įkyri, nuspėjama minties plėtotė; meditatyvios intonacijos, nerangios metaforos daugelį esė paverčia sunkiai apibūdinamu tekstu, kažin kokiu „literatūriniu niekučiu“, „niekuo“, pasak J.Baranovos, suteikiančiu rašytojui laisvę ir „galimybę kalbėtis taip, kaip jam kalbasi, kaip nori, tarsi pačiam su savimi, nepaisant prievolės sekti kurio nors nustatyto žanro taisyklių.“ Tačiau toji pati laisvė uždaro rašytoją į neoriginalumo, netgi primityvumo nelaisvę.

Kartais A.Balbieriui pavyksta vaizduotės ir dvasios pirštais paliesti už regos ribų esantį pasaulį, užfiksuoti tylų laiko srovenimą ar nedepresyviai apmąstyti „madam Depresiją“, tačiau kur kas dažniau knygoje esantys tekstai atrodo aprioriškai suprogramuoti, perdėm abstrahuoti ir todėl negyvi: palyginimai – nerangūs („peržydėjusios narkomaninės aguonos pradeda kaupti savo siurrealistinėse dėžutėse sėklų lobius“, „rutininėje dienoje rutininis kavos puodukas pražysta rankoje“), minčių retorika – paaugliškai chrestomatinė. Nestinga grumtynių su „beraštėmis dienomis“ ženklų – esė spaudžiamas tarsi vaškas iš „patys žinote ko“: „Ak, berašte tu mano diena, vis dėlto bandai išsisukti ir tapti žūtbūt raštinga. ...> Aišku, visada galima ką nors parašyt bet kada ir bet kaip. Bet, po velnių, visi pernelyg gerai žino, kad tai nėra išeitis, nėra rašymo tikslas. ...> Šįsyk apgavau savo beraštę dieną, parašydamas šį tolimą nuo bet kokios tobulybės iliuzijos tekstą. Tarkim, kad tai buvo viena iš išeičių, galbūt ir ne pati blogiausia.“ (p. 66-67).