Grafikos dizainerės M. Ceinorytės autorinėje knygoje – vaikystės prisiminimų apžvalga

Grafikos dizainerė Miglė Ceinorytė, 2019-aisiais „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurse dizaino tyrimų kategorijoje už projektą „CAPTCHA pratimai“ apdovanota papildomu prizu, menui neabejingai Kauno publikai yra pažįstama kaip leidinių dizainerė. Kurdama leidinių dizainą kūrėja bendradarbiauja su Kauno fotografijos galerija, taip pat kuria parodų, bienalių, renginių vizualiką. Greta šios veiklos M.Ceinorytė dalyvauja grupinėse parodose, įvairiuose kūrybiniuose projektuose, užsiima mentorystės veikla Lietuvoje ir užsienio šalyse. Nieko keista, jog autorinėje grafikos dizainerės kūryboje taip pat dominuoja leidiniai – knygos. Jos išsiskiria savo vizualine estetika, netradiciniais formatais, įdomiu turiniu. Pokalbis su menininke – apie vieną iš autorinių knygų „Autoportretas“.

– Trumpam atsitraukiant nuo autorinės knygos žanro, kuo pati knyga Jums yra įdomi kaip objektas? Kokią vertę jai suteikiate?

– Mane žavi, kad knygoje telpa labai daug. Visų pirma – tekstas, kuris suteikia žinių, informacijos ar sužadina vaizduotę. Knyga, nesvarbu kokio žanro ji būtų, man įdomi dėl savo vizualios vertės. Namuose tikrai turiu knygų, kurios lentynose atsirado būtent todėl, kad jų vizualinė estetika mane sužavėjo. Malonu jas vartyti, tyrinėti. Kartais tokios knygos net lieka neperskaitytos, kadangi yra išleistos kalba, kuria neskaitau.

– Autorinė knyga – tai vizualaus meno kūrinys, apjungiantis ne tik dizaino ir dailės žanrus (grafinį dizainą, iliustraciją, grafiką, fotografiją), tačiau ir literatūrą. Kokias saviraiškos galimybes būtent autorinės knygos kūrybinis procesas Jums suteikia? Kokius iššūkius kelia?

– Šis žanras man artimas dėl savo formos, nes kurdama knygą turiu daug vietos saviraiškai – kiekvienas atvartas gali tapti atskiru kūriniu, nesu apribota vienu popieriaus lapu ir pasirinktą temą galiu nagrinėti tiek puslapių, kiek jų prireikia jai atskleisti. Taip pat atsiveria plačios galimybės apjungiant vieną atvartą su kitu, pavyzdžiui, naudojant puslapių persidengimus ar renkantis skirtingų formatų puslapius. Reikšminga ir spaudos technika, ypač kelių egzempliorių tiražu spausdinamoms autorinėms knygoms, nes norimą efektą sukurti galima naudojant skirtingas spaudos technikas, o kartais net originalius užrašus ir kitokius elementus. Be to, knygai svarbi ir jutiminė pusė, atsiskleidžianti žiūrovui ją vartant. Kuriant galima improvizuoti renkantis iš plataus spektro skirtingų faktūrų popieriaus, o ypatingas, tik tai knygai pritaikytas įrišimas taip pat praturtina kūrinį.

Kūrybinių galimybių atrandu tikrai daug, o iššūkių dažniausiai atsiranda tada, kai knygos idėja reikalauja tam tikrų technologinių sprendimų. Tenka kontaktuoti su spaustuvėmis ir ieškoti, kas padėtų juos kokybiškai įgyvendinti, o dažnai, neradus, reikia pakoreguoti savo sumanymą.

– Ar vizualaus ir literatūros menų sintezė kuriant knygą „Autoportretas“ išplėtė Jūsų kūrybos kontekstus?

– Kurdama šią autorinę knygą visų pirma pradėjau nuo medžiagos – fotografijų – rinkimo, o vėliau savais žodžiais užrašiau prisiminimus, kuriuos inspiravo pasirinktos nuotraukos ir tik tada pradėjau galvoti, kokia forma turėčiau visa tai „ištransliuoti“. Surinktos fotografijos, kurias papildė tekstai, lėmė, kad autorinės knygos formatas buvo tinkamiausias šiam turiniui atskleisti.

Būna ir tokių atvejų, kai tekstas yra visiškai nereikalingas, atrodo, jis tik trukdytų atskleisti norimą temą.

Tačiau būna ir taip, jog renkant vaizdinę medžiagą autorinei knygai nėra teksto, todėl tai paskatina domėtis literatūra, kurios tematika atitinka būsimo kūrinio temą. Tai labai praplečia kūrybinį procesą ir projektas po literatūros apžvalgos netikėtai įgauna visai kitokią formą. Būna ir tokių atvejų, kai tekstas yra visiškai nereikalingas, atrodo, jis tik trukdytų atskleisti norimą temą. Kiekvienas kūrinys yra unikalus.

Akcentai: kuriant autorinę knygą svarbios visos dedamosios – nuo teksto, vaizdo, leidinio formato, popieriaus faktūros, iki įrišimo ir spausdinimo technikos.

– Ar kurdama ieškojote balanso tarp vizualiai vystomo naratyvo ir literatūrine kalba pasakojamos istorijos? Ar vizualumas Jums, kaip grafikos meno kūrėjai, visada yra svarbesnis?

– Kai kuriais atvejais žodžius, ne tik šioje, bet ir kitose savo knygose, naudoju labiau kaip vizualinius elementus, kompozicijos detales. Tai ypač išryškėja šioje autorinėje knygoje: žodžiai yra neužbaigti, ne visada perskaitomi, o tekstai – susimaišę. Nesiekiau viso tekstinio turinio, kaip ir fotografijų, pateikti aiškiai. Mano tikslas buvo sukurti emociją – įvaizdinti autoportretą pasitelkiant prisiminimų reiškinį. Vis dėlto pastebiu, kad žiūrovai dažnai stengiasi perskaityti žodžius, esančius knygoje. Neaiškus, sunkiai įskaitomas tekstas žadina jų smalsumą, prikausto dėmesį ir skatina aktyvesnį įsitraukimą į kūrinį.

– Įdomu tai, kad Jūsų kūrinys susideda iš 8 (15 x 10 cm) individualių dalių, kurios sudaro vieną autorinę knygą.

– Šiuo atveju svarbesnis yra knygos formatas – 15 x 10 cm, kadangi jis atitinka originalų vaikystės fotografijų, saugomų mano šeimos nuotraukų albumuose, dydį. Rinkdama medžiagą šiai autorinei knygai, peržiūrėjau daugybę nuotraukų. Todėl ir kilo mintis išbandyti šį netradicinį knygos formatą.

– Užsiminėte, jog kurdama knygas mėgstate ieškoti ir atrasti naujus technologinius sprendimus. Kokias spaudos technikas naudojote, įgyvendindama šios knygos idėją?

– Tiek vaikystės fotografijoms, tiek tekstams atspausti naudojau tris skirtingas spaudos technikas: šilkografiją, skaitmeninę spaudą ir reprintą (rašaliniu spausdintuvu išspausdintas vaizdas, naudojamas kaip grafikos klišė, perkeliamas ant naujo popieriaus, išgaunant norimas spalvas ir tekstūras, aut. past.).

Šilkografinius ir reprinto atvartus spausdinau pati, todėl galėjau laisvai manipuliuoti dažų „nubyrėjimais“, spalvomis bei įvairiais sluoksnių persidengimais.

Pasirinkusi raiškoje naudoti rastrą (aibė sistemingai išdėstomų taškinių arba brūkšninių elementų, kurie suformuoja ženklą, aut. past.), stengiausi perteikti tris skirtingus vizualinius planus lyg tris besiskiriančius prisiminimo aiškumo lygmenis. Spaudžiant šilkografija ir reprintu išgaunamas skirtingas rastras, o skaitmeninė spauda pasidengia tolygiai, kontrastuodama su panaudotais rastrais. Taip pat tokiu būdu pavyko išgauti skirtingą dažų blizgesį, kuris paaštrino, sustiprino kelių planų atskirtį.

 

– Autorinę knygą iliustravote vaikystės fotografijomis. Kodėl norėjosi sugrįžti į praeitį?

– Prieš kuriant knygą „Autoportretas“, dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, nemažai skaičiau prisiminimų tema. Ypač buvau susidomėjusi netikrų prisiminimų fenomenu, su kuriuo išsamiai susipažinau skaitydama psichologės Elizabeth Loftus ir neuorologo Oliverio Sackso tyrimus. Tai paskatino tyrinėti ir savo prisiminimus, o artimiausias šių prisiminimų įrodymas – vaikystės fotografijos.

Svarstau, kad reikėtų periodiškai kartoti tokį autoportreto kūrimą kas maždaug dešimtį metų.

– Tekstu taip pat pasakojate apie savo vaikystę, dalindamasi prisiminimais. Ar tai noras išsaugoti savo atmintį?

– Kuriant knygą kilo labai įvairių minčių apie prisiminimų tikrumą. Galbūt kai kurie prisiminimai yra tik tam tikrų vaikystės fotografijų perpasakojimai iš dabartinės perspektyvos, vadinasi, sukurti tuo metu, kai buvo žvelgiama į fotografiją. Nors norėjosi užfiksuoti originalius prisiminimus, galbūt būta ir intencijos įamžinti bei išsaugoti tuos įvykius, visgi turiu prisipažinti, kad šiems prisiminimams neišvengiamai turėjo įtakos, jie buvo „perkošti“ per įvairių to meto gyvenimo įvykių seką ir, mano manymu, tapo naujai sukurtomis istorijomis.

– Išlaikyti autentiškumą, tiek vizualiai, tiek tekstu pasakojant savo istoriją nebuvo Jūsų tikslas?

– Autentiškumas man svarbus. Pirminė medžiaga – tiek fotografijos, tiek užrašyti prisiminimai – yra originalūs. Tačiau knygos kūrimo procese jaučiausi laisvai ir šią medžiagą komponavau intuityviai, pritaikiau netikėtas spalvas, nevengiau teksto neišskaitomumo, todėl galutinis rezultatas skiriasi nuo originalios medžiagos.

– Tačiau nei fotografijų, nei teksto Jūsų knygoje „Autoportretas“ nėra daug. Esate linkusi palikti nemažai neužpildytos erdvės puslapiuose, kurie yra įdomūs dėl savo minimalistinės estetikos: spalvų, sluoksnių, faktūriškumo. Šie neužpildyti puslapiai – tai pauzės, nutylėjimai?

– Visuose atvartuose yra atspaustos fotografijos, bet kai kur naudojamas tik labai išdidintas vienos ar kitos nuotraukos fragmentas. Taip vaizdas tampa abstraktus, minimalus. Šios erdvės – tai vaikystės įvykiai, kuriuos prisimenu miglotai ar nebeprisimenu visai.

– Kokią save, kurdama šią knygą, atradote?

– Kuriant autoportretą per prisiminimų tematiką, teko reziumuoti tam tikrus jau įvykusius etapus. Tokia „apžvalga“ man buvo pozityviai naudinga, skatino labiau pažinti save, sužadino naujus kūrybinius impulsus. Svarstau, kad reikėtų periodiškai kartoti tokį autoportreto kūrimą kas maždaug dešimtį metų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,kol KAS neRASAU,bet...paSKAITYTI MEGSTU...,

...,kol KAS neRASAU,bet...paSKAITYTI MEGSTU..., portretas
senai nusiPIRKES ir VAKAR pradejau SKAITYTI TOKIA MAZA KNYGELE...,Ausra BARYSIENE FOTOGRAFUOJU KELIONEJE PRAKTIKOS VADOVAS...,labai IDOMI ir NAUDINGA paSKAITYTI... TASKAS

.

. portretas
Pažiūrėjau darbus, neturiu klausimų. Kauną vaizduojamuosiuose menuose visada toli lenkė Klaipėda ir neretai Šiauliai, jau nekalbant apie Vilnių.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių