Girtas anarchizmas – anachronizmas

Dalios Jazukevičiūtės romano „Anarchistės išpažintis“ (leidykla „Tyto alba“, 2007 m.) centre – egocentriška „madam“ Katerina N., primygtinai save tituluojanti anarchiste.

Katerina N. visa esme artima lyriniam subjektui, kuris 2006-aisiais įsikūrė eilėraščių rinkinyje „Imperijos moteris“, ir savo gimdytojai rašytojai, iš kurios paveldėjo ne tik jos asmenybės bruožus bei patirtį, bet ir draugus (bei nedraugus), kurių gyvenimus neskoningai viešina ne be rašytojos valios. Tiesa, jei „Imperijos moters“ eilėraščiai kaukė, spjaudė, kirto, jaudino, tai „Anarchistės išpažintis“ stokoja nervo, gilesnių įžvalgų, sarkazmo, ironijos, netikėtų dvasinių atodangų ar kitokio „individualaus“ masalo, kuriuo skaitytojus vilioja Che Guevara, M.Bakunin’as, E.Limonov’as, Ch.Bukowski’s ar kiti Katerinos N. mėgstami autoriai.

Katerina N. kliedi meile, maištauja prieš viso pasaulio abstrakcijas, abstrahuoja maišto ir anarchijos idėjas ir dvejopai reaguoja į „viso pasaulio neteisybes“: arba rašo triuškinančius, tiesos ieškančius straipsnius (ji žurnalistė), arba geria. Skaitytojui Katerina prisistato kaip gyvenimo nuošalės personažas, alkoholį geriantis jei ne kibirais, tai kibirėliais. Ji geria daug ir agresyviai, teigdama, jog tai yra protestas prieš pūvantį, netikrą, išblizgintą kapitalistinį pasaulį, kurį būtina bent keletą kartų apvemti, kad pasijustum patogiau. Apsiginklavusi alkoholiu (patikimiausiu ginklu) kovoja su Niekiu, su totalia vienatve ir netekties skausmu (artimo sielos bičiulio Gintaro žūtis). Alkoholio bendrijoje ji reflektuoja idėjas: „Kai užsidegu idėja, visiškai nebenoriu valgyti. Per daug nuobodu kramtyti. Kai aš medituoju savo idėją, man daug geriau patinka rūkyti. Vieną cigaretę po kitos. Jau nekalbu apie degtinės gėrimą. Degtinė labiausiai tinka kaip užkanda prie geros idėjos.“ (p. 57). Gerdama alkoholį ji susipažįsta su vyrais, nuo kurių paskui stengiasi atsiriboti, idant neprarastų laisvės - ji bėga nuo saugaus ir jaukaus gyvenimo, teigdama, kad „gyvenimas pačia savo esme yra absoliučiai nesaugus“.

Katerina mano, kad anarchistai – žmonės, visada sakantys tiesą. Ji tikina: „Visą gyvenimą tik tą ir dariau, kad bandžiau apsinuoginti. Kalbėdama, rašydama, mylėdama. Visada mieliau norėjau būti atpažinta ir pasmerkta, sumenkinta negu liaupsinama, bet nepažinta.“ (p. 272). Bet neįtikina. Neįtikina jos paaugliška retorika, didžioji gyvenimo meilė paslaptingajam Biurgeriui, kuris tarp puslapių šmėkšteli kaip meksikietiško serialo herojus ir neaišku, kuo sužavi, kokiomis savybėmis patraukia pretenzingos moters dėmesį. Daug kas neįtikina, nes nesutampa veikėjos minčių teorija su veiksmų praktika. Neįtikina jos „aiški vertybių skalė“.

„Tu tik savo silpnybes toleruoji. ...> Tu tik sau atlaidi,“ - reziumuoja Katerinos dukra Livija motinos elgesį. Skaitytojas būtų linkęs pritarti, bet gal jis ko nors neįskaitė šiame ne itin išradingai sulipdytame tekste. Gal kokią potekstę? Juolab kad Katerina tikina: „Niekada nesiimčiau rašyti tikros išpažinties, nes tai neįmanoma, nors labiausiai trokštum apsinuoginti, maksimaliai. Nejučia imi koketuoti su savimi. Vaizduoti save blogesnę arba geresnę.“ (p. 275). Žodžiu, imituodamas sąžiningumą, maustai skaitytoją...