Valstybinio simfoninio orkestro gimimą prieš devyniolika metų jo vadovas G.Rinkevičius vadina ne tik kolektyvo, bet ir Lietuvos sėkme

Vilniuje, Kongresų rūmuose, šį vakarą skambės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas. Tai viena iš daugelio kolektyvo puoselėjamų tradicijų.
Orkestras – Lietuvos atgimimo bendraamžis, susikūręs tuo metu, kai visa šalis gyveno viltimi, laukimu ir tikėjimu, artėjančios laisvės nuojauta. Vyko didžiulės permainos ne tik šalies ekonomikoje ir politikoje, bet ir kultūroje. Orkestras tapo vienu šių permainų simbolių. Per devyniolika metų orkestras užaugo ir subrendo. Šiandien jis populiarus ir žinomas ne tik Lietuvoje. Jaunas, veržlus ir ambicingas kolektyvas Lietuvos vardą garsina plačiame pasaulyje.

Visus metus orkestras turėjo vieną vadovą – Gintarą Rinkevičių. Jam orkestras yra ne tik didžiausias gyvenimo darbas, bet ir atlygis, šventė, apdovanojimas.
– Esate pirmasis ir vienintelis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Ką galite pasakyti apie kolektyvą po devyniolikos bendro gyvenimo ir kūrybos metų?
– Šiandien tai yra rimtas simfoninis orkestras, galintis atlikti bet kokio sudėtingumo muziką. Su kolektyvu noriai dirba žymūs pasaulio atlikėjai ir dirigentai. Manau, kad ir Lietuvoje esame populiarūs. Vien jau „Bohema“, „Užburtoji fleita“ leidžia taip manyti. Tiesa, mes kiek nukrypome į kitą – operos – pusę, tačiau visuomet stengiamės, kad programos būtų įdomios. Turime savą publiką – į Kongresų rūmus ateina nemažai žmonių, kurie niekada nevaikščiojo į Filharmoniją ar operą. Yra daug jaunimo – tai gerai.
– Ar daug pasaulyje orkestrų, kurie, panašiai kaip jūsų, lįstų ne į savo daržą – operas ir panašiai?
– Tikrai nėra daug, bet pasaulis margas, paieškojus jame galima rasti visko.
– Kodėl jūs čia, Lietuvoje? Tokio lygio dirigentą mielai priglaustų bet kuri pasaulio šalis ir bet kuris teatras.
– Man svarbus mūsų gimtasis kraštas ir jo kultūra, o Vilnius iš visų pasaulio miestų man patinka labiausiai. Žinoma, įdomu nuvažiuoti į Paryžių, Londoną, Berlyną ar į Romą, bet aš nenorėčiau ten gyventi. Gal ir dėl to, kad man jau ne dvidešimt treji – tiek buvo, kai laimėjau pirmąjį labai svarbų man sąjunginį dirigentų konkursą, ir ne dvidešimt penkeri, kai laimėjau tarptautinį H. von Karajano konkursą. Nenoriu spėlioti, kaip galėjo susiklostyti gyvenimas, jei Lietuva būtų buvusi jau laisva šalis, priklausanti Europos Sąjungai, ir pan.
Aš negaliu pasakyti, kad niekada neišvažiuosiu, tačiau šiandien nenoriu išvažiuoti – man labiausiai patinka gyventi Lietuvoje. Nors neteisiu tų dirigentų, kurie ieško laimės užsienyje.
Lietuvoje ne tiek daug simfoninių orkestrų, ne tiek daug dirigentų reikia teatrams.
– Kaip įmanoma suderinti darbą Vilniuje, Rygoje ir Novosibirske?
– Visur prisiimti vienodą atsakomybę – neįmanoma, tačiau diriguoti spektakliams visiškai realu. Rygoje per mėnesį būna du, trys ar keturi spektakliai, todėl kartais po repeticijos Vilniuje važiuoju iki Rygos, diriguoju spektakliui, naktį grįžtu, o rytą vėl repetuoju Vilniuje. Niekas nuo to nenukenčia. Novosibirske per sezoną diriguoju keturias programas – tai keturios savaitės per sezoną.
– Į pirmąją repeticiją susirinko 45 orkestrantai, dauguma – studentai. Ar daug jų šiandien tebegroja Jūsų orkestre?
– Yra, nors nelabai daug – situacija labai keičiasi. Yra žmonių, kurie išvažiavo arba išėjo į kitus kolektyvus – į kamerinį orkestrą, filharmonijos orkestrą arba operos orkestrą.
– Kaip į tai reaguojate?
– Sunku, bet toks gyvenimas. Muzikantų daug, gerų muzikantų – labai mažai. Visų orkestrų vadovai turi susitaikyti su jų migracija. Deja, muzikanto prestižas yra šiek tiek smukęs. Tėvai savo vaikų nebenori leisti į muzikantus, nes klijuoti plyteles šiandien labiau apsimoka. Kada nors suprasime, kad tai yra ne valstybės finansų, o jos požiūrio į kultūrą problema.
– Kas svarbiau: orkestrui turėti savo dirigentą ar dirigentui – savo orkestrą?
– Svarbiausia, kad būtų dirigentas, kuris nuolatos dirbtų su orkestru. Tačiau labai svarbu, kad būtų ir gastroliuojančių dirigentų – kuo geresnių. Orkestro lygis priklauso nuo visų su juo dirbančių dirigentų meistriškumo.
– Dirigento profesija yra viena didžiųjų meno pasaulio paslapčių. Kokias asmenines savybes privalo turėti dirigentas?
– Dirigentas privalo būti geras muzikantas ir įdomus žmogus, daug žinoti apie atliekamus kūrinius, sugebėti bendrauti su muzikantais ir sugebėti pasiekti norimą rezultatą. Svarbu – dirigavimo technika, suprantama muzikantams, ir labai gera muzikinė intuicija. Turi būti geras aktorius – mokėti parodyti, kaip muzikantams reikia groti. Turėti vadovo talentą. Reikėjo tai pasakyti pirmiausiai.
– Kaip sekasi dirigentui su orkestru dalytis publikos aplodismentais? Kartais atrodo, kad publika ploja tik jam vienam.
– Niekada neploja man vienam. Svarbiausia – nesusirgti žvaigždžių liga. Reikia žinoti savo vertę, bet prisiminti, kad orkestras yra bendras darbas – groja juk muzikantai.
– Ar įsivaizduojate save orkestranto kailyje? Kas jums būtų sunkiausia?
– Jeigu man reiktų groti antruoju smuiku paskutiniame pulte ir žinoti, kad niekuomet netapsiu pirmuoju smuiku pirmame pulte. Muzikanto profesija yra tiek pat puiki, kiek ir bloga. Skausmas, kai negali realizuoti savęs, yra žiaurus. Čia netgi ne profesija, čia yra gyvenimas.
– Į orkestro namais tapusius Kongresų rūmus įžengėte švęsdami kolektyvo dešimtmetį. Priminkite trumpai tą istoriją.
– Jubiliejinis koncertas vyko ant betoninių grindų ir sukaltos pakylos. Įėjome dar neišėjus statybininkams. Prieš tai buvo daug debatų – atiduoti mums tą salę ar ne. Gal jau ne visi prisimena, kad rūmai pradėti statyti dar prieš Atgimimą – tai turėjo būti Lietuvos komunistų partijos politinio švietimo namai.
– Sugrįžkime trumpam į tą laiką, kai gimė orkestras.

– Orkestrui gimti tai buvo labai palankus metas. Nežinau, tačiau dabar Lietuvai, tokiai nedidelei valstybei, turbūt sunkiai sektųsi sukurti simfoninį orkestrą. Labai laiku viskas įvyko. Nors kliūčių buvo daug, netgi iš tų valdžios sluoksnių, kurie turėjo už mus mūru stoti. Lemtingas sprendimas atsirado anuometinių finansų, švietimo ir kultūros ministrų – H.Zabulio, R.Sikorskio ir J.Bielinio dėka. Jeigu jie nebūtų mėgę simfoninės muzikos, orkestro gal ir nebūtų buvę. H.Zabulis ir šiandien salėje turi atskirą vietą, asmeniškai kviečiamas į kiekvieną koncertą – laikome jį savo krikštatėviu. Manau, kad tuomet mums pasisekė, bet ir Lietuvai – taip pat.
– Vis dėlto kaip jie jumis, tokiu dar visai jaunu, patikėjo?
– Aš jau buvau laimėjęs sąjunginį dirigentų konkursą, dar vieną – tarptautinį H. von Karajano dirigentų konkursą, buvau beveik dvidešimt aštuonerių – ne toks jau visai žalias.
– Ar tuomet įsivaizdavote, kas jūsų laukia?
– Ne, tik žinojau, kad mes kaip naujas, jaunas simfoninis orkestras turime žūtbūt išsilaikyti artimiausius dešimt metų, kad mūsų kas nors „nesuvalgytų“. Deja, toks pavojus tarp menininkų visuomet egzistuoja. Šiuo metu galvojame apie mūsų organizacijos nacionalinį statusą. Manome, kad jau subrendome tam.
– Prasideda vasaris. Koks jis bus jums?
– Po gimtadienio koncerto išvažiuoju gastrolių į Prancūziją ir Šveicariją – vienuolika koncertų. Sugrįžęs diriguosiu koncertą Latvijoje. Po to jau su mūsų orkestru išvažiuoju gastrolių į Vokietiją – čia laukia koncertai skirtinguose miestuose. Toks vasaris. Mes su jumis kalbamės pirmadienį. Ketvirtadienį dirigavau „Bohemą“, penktadienį Operos teatre dirigavau „Kaukių balių“, šeštadienį dirigavau du „Bohemos“ spektaklius, vakar – dar vieną „Bohemą“...
– Kokių malonumų, be muzikos, patiriate gyvenime?
– Turiu gražią šeimą ir daug vaikų – visi tai žino.
– Apie ką žino mažiau?
– Mėgstu automobilius ir motociklus. Motociklų turėjau tik tris. Pirmąją „Jawą“ įsigijau jau sulaukęs trisdešimt ketverių, nors svajojau nuo keturiolikos. Antrasis motociklas taip pat buvo „Jawa“. Trečiasis, kurį turiu ir dabar, – „Jamaha V-MAX“. Automobilių buvo daug ir skirtingų. Pirmasis – zaporožietis, kurį tėvai nupirko vietoj motociklo. Paskui turėjau „Volgą“ parūdijusiais sparnais – ją pats parsivežiau iš Vengrijos po laimėto konkurso. Dar vėliau iš Vokietijos atsigabenau „audinę“ – prisimenu, kaip Lazdijų punkte dvi paras stovėjau.
– Ar tai reiškia, kad gyvenime neprapultumėte be muzikos?
– Juokauju, kad taksistu dirbti arba mašinas vežti aš galėčiau.