G.Giedraitytė: „Šis darbas – kaip tik man“

Šiandien Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriui vadovauti pradėjo menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Uostamiesčio kultūriniam gyvenimui vadovausiančios klaipėdietės atsakingos pareigos negąsdina. Praėjusią savaitę savivaldybės administracijos skelbtą konkursą laimėjusi G.Giedraitytė jau trykšta idėjomis, praskaidrinsiančiomis uostamiesčio kultūrinį veidą.

- Esi dar labai jauna. Kam Tau valdininko kėdė?

- Viskas susiklostė natūraliai. Mane traukė šis darbas. Manau, kad šiai dienai turiu pakankamai žinių ir kompetencijos, kad galėčiau veikti šioje srityje. Man tai – naujas žingsniukas, naujas išbandymas. Tikiuosi, kad ir visuomenėje bus naujų postūmių. Nestokoju idėjų, norisi gero ne tik sau, bet kad visiems būtų naudos.

- Šį konkursą kaip niekada lydėjo daugybė komentarų ir nuomonių. Tarp jų ir labai piktų, kad neva skyriaus vedėjo kėdė Tau jau buvo pažadėta ir net Tu pati sukūrei klausimus testui. Kaip visa tai išgyvenai?

- Jei atvirai – negaliu sakyti, kad nekreipiau dėmesio. Viską perskaičiau, bet aš tuos komentarus vertinu kaip tam tikrų žmonių nuomones. Kai kurios jų argumentuotos, o kitos paremtos nuoskaudomis. Vienur kalbama tik tam, kad pasakyti ką nors bloga. Šnekėti yra lengviau nei ką nors daryti. O kai ką nors darai, tai visada užkliūni. Neužkliūna tik tie, kurie nieko nedaro.

- Kaip vertini naująjį postą? Kaip tarpinę stotelę karjeroje ar kaip iššūkį?

- Dabar – kaip didelę atsakomybę. Kai laimėjau konkursą ir pasirašiau sutikimą eiti šias pareigas, suvokiau, kokia atsakomybės našta man ant pečių užgriuvo. Norėčiau, kad mano atėjimas nebūtų tik atėjimas, kad būtų pažymėtas naudingais darbais.

- Iki tol buvai įnikusi į studijas, projektus Dailės parodų rūmuose, kūrybinę veiklą „Žuvies akyje“. Ar buvo sunku įsijausti į visai kitokio pobūdžio darbą savivaldybėje?

- Iš pradžių iš tiesų buvo sunku. Daugelis žmonių neįsivaizduoja, koks tai darbas. Jiems atrodo, kad čia atėję žmonės gali daug padaryti, tačiau nieko nedaro. Bet iš tiesų taip nėra. Darbo yra sočiai.

Man baisiausiai atrodė įvairūs raštai ir popieriai. Dabar, kai jau žinau visą tvarką, nėra taip baisu ir sunku.

- Savivaldybėje dirbi jau beveik metus ir turėjai progos susipažinti su kultūrine situacija mieste. Kur, Tavo nuomone, didžiausi skauduliai, kuriuos tuoj pat reikėtų naikinti?

- Šis klausimas – pats opiausias. Reikia pripažinti, kad Klaipėda – pakankamai aktyvi, su plačiu spektru kultūrinių paslaugų. Labai daug renginių vyksta tiek valstybinėse, tiek savivaldybės kultūrinėse įstaigose, tiek ir visuomeniniame sektoriuje. Net nespėjame visur nueiti.

Problemų yra nemažai, tačiau skauduliais to įvardinti nereikėtų. Pakankamai didelės kultūros vadybos spragos pačiose įstaigose. Nors yra labai puikių pavyzdžių kaip Koncertų salė, kuri puikiai funkcionuoja ir siūlo tas paslaugas, kurių reikia žiūrovams.

Antra problema – viešieji ryšiai, reklama. Vyksta daug renginių, bet apie tai beveik niekas nežino. Išskyrus nedidelę grupelę žmonių, kurie yra suinteresuoti, ir tuos, kurie dalyvauja visur. Bet kiti neinformuoti.

Nerimą kelia jaunimo reikalai. Apie tai kalbu ne dėl to, kad, kaip daugelis šneka, neva pati esu jauna ir dabar rūpinsiuosi tik jaunimu. Visa ne. Tiesiog tam, kad normaliai vyktų kultūrinis gyvenimas, turi būti ir brandi, ir jauna karta, ir kritikai, ir verslininkai, ir žiniasklaida. O pas mus visi gyvena atskirai: kultūros įstaigos – sau, verslininkai – sau, visuomenė – sau. Nėra net pačių kultūrinių įstaigų vieningumo. Jei pavyktų bendradarbiauti su įstaigomis ir parengti vieningą poziciją, tai, manau, jau būtų didelis žingsnis.

- Kaip planuoji suderinti doktorantūros ir magistrantūros studijas, atsakingas pareigas savivaldybėje bei dėstymą Vilniaus dailės akademijoje?

- Reikės kai ką pertvarkyti. Mokslų tikrai nemesiu, nes jau daug padaryta. O dėl dėstymo ir „Žuvies akies“ - kažką reikės keisti. Dabar prioritetą teiksiu naujoms pareigoms.

Jaučiu pašaukimą šiam darbui – planuoti, rengti projektus, dirbti su komanda. Tas darbas – kaip tik man! Manau, kad žinios, įgytos studijuojant kultūros vadybą, man labai pravers.

- Ar liks laisvo laiko pomėgiams?

- Mano darbas ir laisvalaikis yra toks pat - einu į parodas, koncertus, dalyvauju tame pačiame kultūriniame gyvenime. Prisipažinsiu, esu darboholikė ir nemėgstu ilgai atostogauti ar ilsėtis. Iki šiol ir dėsčiau, ir mokiausi, ir dirbau, rašiau straipsnius. Viskas yra suderinama. Dar vieno dalyko, suryjančio daug laiko, – šeimos – neturiu.

- Kokie bus pirmieji Tavo, kaip Kultūros skyriaus vedėjos, darbai?

- Neatėjau į tuščią vietą, nes jau dirbau skyriuje. Pirmiausiai sieksime patvirtinti Klaipėdos kultūros politikos priemonių planą 2007-2012 metams.

Vienas stambesnių projektų – meno amatų kiemelis Kultūrų komunikacijų centre. Paruošime puikią vietą miesto senamiestyje.

Struktūriniams fondams pateikėme paraišką dėl Tabako fabriko. Jau reikės pradėti ruoštis 2009-ųjų „Europiadai“. Po truputį įsibėgėja prekinio Klaipėdos ženklo sklaida mieste. Iš artimiausių projektų – renginys „Muziejų naktis“, Vokiečių kultūros dienos, ant nosies – Klaipėdos pilies džiazo festivalis, Jūros šventė.

Darbų – per akis.

- Ar Kultūros skyrius pasipildys naujais kadrais?

- Kol kas dirbs tie patys žmonės. Birželį vienas žmogus išeina į kitą skyrių. Tikriausiai naujas žmogutis ateis, nes etatas liks laisvas. Tačiau kolektyve ir įstaigose didelių „valymų“ nebus. Pabandysime visi kartu dirbti, nes komanda turi patirtį, žino, ką reiškia administracinis darbas. Tik reikės aiškiau apsibrėžti funkcijas ir efektyviau dirbti, kad patenkintume miestelėnų poreikius.