Kauno paveikslų galerijoje – kasmetė "Geriausio metų kūrinio" paroda. Tradicinė ne tik ji – tradiciniai ir kai kurie jos dalyviai, jų pasirinkti žanrai, motyvai. Tradiciniai net kai kurie lankytojai.

113 – tiek kūrinių šiemet pristatoma parodoje. Vienų jų autoriai akivaizdžiai stengėsi auditoriją paveikti dideliais formatais, netikėtomis formomis ar provokuojančiu turiniu, kiti – tik kukliai priminti apie savo kūrybinį egzistavimą. Trečdalis šiam konkursui pateiktų darbų provokuoja diskusiją apie tai, kada ir kokiems menininkams verta vengti viešumos, geriau rinktis orią tylą. Regis, su šia nuomone sutinka ir visą rudenį Kauno bienalėje šmėžavusi Augustino Kluodos didžiulė gipsinė galva – primerkusi žvilgsnį, prunkščianti iš nuostabos dėl parodoje pristatytų kūrinių.

Apie ekspozicijos sudarymą, darbų pateikimo peripetijas – pokalbis su menotyrininke, Kauno paveikslų galerijos parodų rengimo skyriaus vadove Kristina Civinskiene.

– Apžvelgus ekspoziciją – kaip ir kasmet vyrauja tapyba. Kodėl tapytojai čia aktyviausi?

– Taip, tapyba sudaro daugumą. Kita vertus, fotografai, tekstilininkai turi savo festivalius Kaune, savo eksponavimo platformas įvairiuose renginiuose. Skulptūras taip pat ne visi gali lengvai atgabenti į šią erdvę. Tapytojai mūsų mieste aktyvūs ir jų tikrai netrūksta. Todėl natūralu, kad taip atsitinka. Nors fotografijų šiais metais sulaukėme kiek daugiau – net keturių darbų (juokiasi).

– O ar šiemet apžvelgus pateiktus darbus kas nors nustebino?

– Per tiek metų mus (muziejaus komisiją – red. past.) nustebinti tikrai nelengva. Jau kelerius metus vyrauja panašios tendencijos. Tačiau vienas dalykas mus tikrai nustebintų: jei komisijos nuomonė sutaptų su publikos balsais. Dažniausia būna taip, kad žiūrovai išrenka visai kitus darbus, pro kuriuos menotyrininkai praeitų. Yra gal net tokia parodų lankymo taisyklė: jei kritikui patiko, tuomet reikia neiti, o jei jam nepatiko – privalu pažiūrėti. Pastebime, kad žmonėms reikia konkrečių vaizdų, literatūros – kad kūrinyje būtų galima perskaityti žinią, pasakojimą. Todėl tikrai stebėtumėmės, jei išrinktų kažką iš tolimesnės salės.

– Tai eksponuojant yra tolimesnė ir artimesnė salės?

– Kai yra sunešama daugybė darbų, ir iš visos tos eklektikos reikia padaryti ekspozicijos kūrinį, tuomet stengiamės dėlioti tam tikrus akcentus pagal tematikas. Sudėta ir pagal stilistiką ir pagal temą, spalvas. Norime, kad nebūtų jie sukabinti šiaip eilės tvarka pagal abėcėlę. Norime, kad pati ekspozicija būtų kaip kūrinys ir joje vaikščioti būtų malonu, taip pat ir išsirinkti labiausiai patinkantį darbą. Tam ir yra menotyrininkai.

– O kokie menininkai dalyvauja rinkimuose?

– Vieni dalyvaujantieji siekia pripažinimo, kiti – priminti apie save. Studentai taip pat nori parodyti savo vardą, pasakyti: "Va, aš toks esu." Jauniesiems menininkams svarbu dalyvauti tokiose parodose, dėl to, kad galės papildyti savo CV, taip pat stojant į Dailinininkų sąjungą. Tik nežinau, kiek ji šiandien jaunam dailininkui aktuali.

– Kokie dalyvaujančių menininkų amžiaus skirtumai?

– Šiais metais turime du rekordininkus – 1929 m. gimusius Andrių Valių ir Alfonsą Bunkų. Jauniausia dalyvė – Milda Kiaušaitė, gimusi 1992-aisiais. Visos menininkų amžiaus grupės pasiskirsčiusios vienodai – kiekvienos kartos atstovų skaičius panašus.

– Šiais metais sulaukėte išties nemažai kūrinių. Ar šis konkursas reikalingas miestui?

– Konkurso pradžioje būdavo nedaug kūrinių. Pirmaisiais metais dalyvių skaičius svyruodavo. Dažnai laukdama darbų galvodavau, kad ši paroda pati savaime išnyks, nes nebebus reikalinga. Ir tuomet paskutinę dieną netikėtai sulauki daugybės kūrinių. Taip, "Geriausio metų kūrinio rinkimai" yra svarbūs ir patiemms mienininkams, ir miestiečiams, kurie tradiciškai apsilanko parodoje ir balsuoja, diskutuoja.

– Peržiūrėjus ekspoziciją sukirba mintis: kai kuriems menininkams gal reikėtų kiek pasikuklinti.

– Taip... Yra menininkų, kurie tiesiog neša savo darbus nuo pat konkurso pradžios ir tuose darbuose tobulėjimo, pasikeitimų nematome. Vis dėlto kartais būti kritiškam sau sunku – tu vis kuri, atrodo, kad kažką naujo, geresnio sukūrei.

Kita vertus, dėl skonio nesiginčijama. Žiūri į kokį varganą piešinėlį ir girdi, kaip šalimais esantys žiūrovai jį liaupsina ar atranda kokią detalę, kuri jiems artima. Vieni kūrėjai turi idėją, įgūdžius ir jie jaučiasi drąsūs eksponuodamiesi. Kitam gal tiesiog atrodo, kad jis gražiai nupiešė ir taip pat atneša savo kūrinį. Priimame visus.

– O kaip vertinate šių metų parodą?

– Prisipažinsiu, kai darbai buvo nešami, ėmėmės už galvų ir galvojome, ar išvis bus ką parodyti? Norisi juk, kad patiktų ir eiliniam žiūrovui, ne tik menininkams bei jų artimiesiems. Tačiau išdėliojus ekspoziciją, visai gražu, ir esame patenkinti.

– Ar paroda jau sulaukė daug žiūrovų?

– Pirmomis dienomis, žinoma, sulaukiame menininkų, kurie atskuba su bičiuliais pažiūrėti, kaip eksponuojamas jų darbas. Trečiadieniais didžiausias srautas žmonių, nes muziejuose nemokamas įėjimas. Savaitgalį ateina šeimos. Bendrai kalbant, ši paroda tapo miesto tradicija ir sulaukia daug miestiečių dėmesio. Stebimės ir džiaugiamės, kad "Geriausio kūrinio rinkimai" – bene labiausiai lankoma paroda mūsų muziejuje.

– Ar būna darbų, kuriuos dėl vieno ar kito pažeidimo diskvalifikuojate?

– Taip, būna. Daugiausia pažeidimų būna bandant pateikti seną, archyvinį darbą. Kartais net matosi kūrinio sukūrimo data, užrašyta ant drobės. Kitu atveju tai įrodyti sunku – lyg ir seniau matytas kūrinys, tačiau autorius atšauna, kad tik praėjusiais metais uždėjo lemiamus potėpius. Ir taip apgaudinėja ne tik tie vienkartiniai parodos dalyviai. Todėl paliekame tai menininko sąžinės reikalui.

– O kokios tendencijos, temos vyrauja šiais metais?

– Kadangi pernai buvo keletas valstybingumo sukakčių, iš dalies vyrauja tautiškos, patriotiškos temos, reflektuojančios tų metų aktualijas.