Geras skaitalas

Romanas „Skaitalas“ – paskutinioji Ch. Bukowskio knyga iš daugiau nei keturiasdešimt penkių jo parašytų poezijos ir prozos knygų.

Jei literatūros „ekspertai“ – tie, kuriems autoriaus asmeninio gyvenimo detalės, nuolat atspindimos kūriniuose, netrukdo nešališkai žvelgti į rašytojo kūrybą; kurie vertina autoriaus sugebėjimą ironizuoti, parodijuoti, neįtikėtinai blaiviai vertinti ir dešifruoti kasdienybės absurdą, meniškai suvaldyti „riebią“ leksiką, – viso labo teatkreips dėmesį į romano pavadinimo „Skaitalas“ leksinę reikšmę, dedikacijos turinį („Skiriama prastai literatūrai“), knygos viršelio išvaizdą ir leidinio poligrafinį „sumanymą“, galės iš anksto bent apytiksliai diagnozuoti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio romano savitumo simptomus: 1. Kūrinys turėtų būti kriminalinis (ant viršelio – pistoletas, o trečiarūšės literatūros skaitytojai nevarginami metaforizuotomis iliustracijomis). 2. Kūrinys (jei jau Bukowskio) turėtų ką nors parodijuoti. 3. Kūrinys tikriausiai - pramoginis ir galbūt vienkartinis (nes – skaitalas). Padaręs tokias išankstines išvadas skaitytojas nelabai ir apsiriks (tik dėl paskutinio punkto tektų suabejoti), tačiau, nusprendęs neskaityti, neteks progos smagiai praleisti laiką.

Pagrindinis knygos veikėjas – privatus detektyvas Nikas Bileinas: tris kartus vedęs ir tris kartus išsiskyręs alkoholikas, lošėjas, „mąstytojas“, kurio filosofiniai apibendrinimai ir išvados linksmina, o kai kada, žiūrėk, pataiko į patį egzistencijos dešimtuką (turint omenyje ne tik kūrinio, bet ir realaus gyvenimo kontekstą): „Gimsti tam, kad mirtum. Gimsti tam, kad gyventum lyg nuvarytas burundukas“ (p. 51) arba „Apskritai paėmus, nemažai iš to, ką ketinau gyvenime padaryti, pasiekiau. Atlikau keletą gerų ėjimų. Naktimis nenakvojau gatvėje. Žinoma, gatvėje nakvoja daug gerų žmonių. Jie ne kvailiai, jie tiesiog nepritapo prie šiandienos reikmių“ (p.135). Nepaisant apsmukusios išvaizdos, Bileinas yra kietas vyrukas, galintis pasidarbuoti ir kumščiais, ir pistoletu, ir (kas be ko) liežuviu. Tos įspūdingos grasinimų tirados, tie keiksmai, kurie pasipila iš detektyvo lūpų, – tikra muzika prie primityvios vaizduotės diktuojamų keiksmažodžių pratusioms ausims. Čia, kas be ko, vertėjo (iš anglų kalbos vertė M.Burokas) nuopelnas – „prigydyti“ gana santūrioje lietuvių kalboje svetimos kalbos frazeologiją yra meistrystė.

Bileinas, kaip ir daugelis panašaus plauko gana pasyvių literatūrinių ir „televizinių“ detektyvų, tikisi parankios, pelningos bylos, bet sulaukia tik kažin kokių nežmoniškų užsakymų: Ponia Mirtis reikalauja išsiaiškinti, ar prieš keliasdešimt metų miręs (bet pas ją taip ir nepasirodęs) rašytojas Selinas kartais nėra tas pats tipas, kuris trinasi Redo knygyne; lavoninėje dirbantis Groversas prašo atsikratyti ateive iš kosmoso Džine Nitro, kuri visiškai užvaldė jo gyvenimą; Džonas Bartonas tikisi, jog Bileinas suras Raudonąjį Žvirblį...

Personažų paveikslų galerija spalvinga: įspūdingų apimčių nemąstantys apsauginininkai, agresyvūs ir įžūlūs policininkai; neištikimos, gražios moterys; kvaili, įtarūs vyrai; ateiviai, seksualių gražuolių pavidalais, besirengiantys užvaldyti žemę... Bileino sapnai, regėjimai, mistiški ir idiotiški personažai leidžia plėtoti siužetą įvairiomis kryptimis nereikalaudami specialios motyvacijos, nes vidinė ir pagrindinė kūrinio motyvacija – parodija – išpildyta su kaupu.