Garsas suplojus vienu delnu

„Rusų mistikas“, „ideologinių modelių konstruktorius“, „mitologas“, „didžiausias Rusijos rašytojas“ – tokie epitetai taikomi V.Pelevinui, kurio romaną „Šventoji vilkolakio knyga“ ne taip seniai į lietuvių kalbą išvertė J.Gimberis (išleido leidykla „Jotema“). Rašytojas atremia: „Būti didžiausiu Rusijos rašytoju – tai pulkininko pareigos, o aš - tik atsargos leitenantas. Kita vertus, visiškai nesuprantu, kaip šioje srityje galima nustatyti kažkokią hierarchiją. Skirtingų žmonių tekstai turi skirtingą prigimtį. Lyginti juos vien dėl to, kad jie pasirodo knygų pavidalu, yra tas pats, kaip lyginti alų, acetoną ir Molotovo kokteilį vien todėl, kad visi šie skysčiai yra išpilstomi į butelius“. Galima pratęsti: ir to paties rašytojo tekstai turi „skirtingą prigimtį“, tad šio jau trečiojo lietuvių kalba romano nelyginkim su kitais dviem - „Čiapajevas ir Pustota“ ar „Skaičiai“. Nors labai knieti.

Knygos erdvėje kontrastuoja ir „susiderina“ du pasauliai – žmonių ir vilkolakių. Porą tūkstančių metų gyvenanti lapė A Chuli – moteriškas vilkolakio variantas. Amžiaus tradicijų jai lemta verstis prostitucija ar ilgesnį laiką gyventi su turtingais vyriškiais. Iš pažiūros A Chuli galima duoti nuo keturiolikos iki septyniolikos. Tai liekna, aukšta, liepsnojančiais plaukais „lolita“, po drabužiais slepianti uodegą - ypatingą instrumentą, kuriuo lapės (A Chuli – tik viena iš plačios giminės) gundo ir sukelia žmonėms tam tikras haliucinacijas, pvz., įtikina klientą, kad jis santykiauja su dailute paaugle.

Vardas, kurį ištarti gyvenant antrojo tūkstantmečio Maskvoje tolygu nusikeikti, - viena iš lapės problemų (kiek mažesnė nei budinti sąžinė), todėl klientams ji – tai Lisa, tai Adelė. Taip ją – Ada – vadina ir gana bukas, bet išvaizdus vilkolakis karininkas Aleksandras, dėl meilės bučinio tapęs šunimi Pizdėcu...

Lapė, daugelį amžių bendravusi su mąstytojais, rašytojais, mulkiais ir pan., į atminties lentynas talpinusi pačią įvairiausią informaciją, – intelektuali pašnekovė, todėl knygoje nestinga taiklios kritikos sistemoms ir kultūroms, žmogaus siauraprotiškumui; gero humoro, mistikos ir pastebėjimų, primenančių koanus, mat keista lapių religija ir filosofija grįsta budizmo principais: „Mes kalbame apie tiesą ne todėl, kad ten kažkas yra. Atvirkščiai, mes manome, kad ten turėtų kažkas būti, kadangi yra toks žodis „tiesa“. ...> Išpainioti visų žodžių kamuolių neužtektų amžinybės. Klausimų ir atsakymų galima prigalvoti be galo daug – žodžius galima kombinuoti ir vienaip, ir kitaip, ir kaskart jie turės tam tikrą prasmę. Ir kas iš to? Štai žvirblis – apskritai neturi niekam klausimų. Bet nemanau, kad jis toliau nuo tiesos negu Lakanas arba Fuko. ...> Trumpai tariant, būtent per žodžius žmonės atsidūrė giliai šiknoj. O kartu su jais ir mes, vilkolakiai. Nes mes, nors ir vilkolakiai, kalbam jų kalba. ...> Būdamas šiknoj, gali padaryti du dalykus. Pirma – pasistengti suprasti, kodėl joje esi. Antra – išlįsti iš ten. Ir kiekvieno žmogaus atskirai, ir ištisų tautų klaida ta, kad jie mano, jog tiedu veiksmai kažkaip tarpusavyje siejasi. O taip nėra. Ir išlįsti iš šiknos kur kas paprasčiau negu suprasti, kodėl ten esi“ (p. 211).

Romane skamba klausimai, tapę „programine“ V.Pelevino tema: „kas yra?, ko nėra? ir jei nieko nėra, tai ar galima pasakyti, kad paties „yra“ išties nėra?“. Kvazifilosofinis, kvazireliginis romano lygmuo kelia knygos vertę, pratęsia jos „galiojimo laiką“, o anekdotinės situacijos, ironiškas, šmaikštus pasakojimo stilius, paradoksai, kinematografiškas vaizdų ir personažų kaleidoskopas „priderina“ ją prie masinio, „pramogaujančio“ skaitytojo skonio.