„Gal tai meilė“ – šaunus vasaros bučinukas į kairę krūtinės pusę

Miela romantinė komedija amerikiečiams pavyksta labai retai. Dažnai būna tiesiog muilinos melodramos su šokti besimokančiais aktoriais arba buko humoro prigrūstos nejuokingos komedijos su pokštais apie kitą galą. Nei vieni, nei kiti filmai susižavėjimo tikrai nekelia. Todėl „Gal tai meilė“ – miela išimtis. Nekelia žiovulio, istorija juda pirmyn, dialogai „kabina“ klausą sąmojingumu, aktoriai tinka vienas kitam pagal visus kino horoskopus.

Hipis Oliveris skrenda lėktuvu į Niujorką. Blykst – ir mergina, į kurią jis spoksojo gatvėje kaip į aštuntą pasaulio stebuklą, įsitempia vaikiną į tualetą. Bum bum. O po to prasideda. Oliveris per daug klausinėja, Emili ironiškai atsikirtinėja. Abu natūraliai žaidžia, bandydami „perkąsti“ vienas kito auras. Vaidina, nusirenginėja, apsirenginėja, lyg ir myli, lyg ir ne. Vis laukia kažkokio ženklo iš dangaus, kad tinka vienas kitam. Atrodo, kad tinka, bet septynerius metus bando likimo kantrybę. Nes per daug panašūs, kad galėtų būti kartu. Abu idealiai atmušinėja partnerio juokelius tokiu pat originaliu sąmoju. Ir nepaliauja kraipyti galvos – ar taip būna, kad įsimylėjėliai pirmiausia yra geriausi draugai?

Emili vaitoja Holivudo scenaristo glėbyje. Oliveris stebisi savo naujos draugės nesupratingumu. Ir vėl abu puola guostis vienas kitam. Jis nuogas šiurpina mėnulį. Ji fotografuoja, po to irgi nusirengia, ir rytą policininkas barbena į langelį: „Chebryte, čia nacionalinis draustinis...“

Vienas iš negausių triukų – tiesiai šviesiai. Visa kita pamažu išsivysto šnekučiuojantis tarpusavyje. Lengvai ir elegantiškai. Savaime. Be kraštutinių priemonių. Pavyzdžiui, Oliveris mašinoje kažką karštakošiškai pasakoja, o Emili dainuoja sau iš radijo plaukiantį „hitą“. Miela scenelė. Ir tokių visame filme – gausybė. Pojūčio, kad vienas kitas „bajeriukas“ nesuveikia, – nėra. Nes situacijos labai gyvenimiškos. Nori juokis, nori ne. Be to, juokeliai irgi kažkaip įdomiai veikia. Žiūrėdamas „Gal tai meilė“ visu pilvu taip ir nenusikvatoji. Tiesiog lėtai šypsaisi. Garsiai nusijuoki tik kiek vėliau. Čia kaip žirafai geras anedotas. Arba kaip išlaikytas vynas. Siurbčioji skanaudamas ir vertindamas...

Eštonas Kačeris – ne iš blogiausių aktorių, kaip kino kritikai dažnai bando įpiršti. Ir ne vien „žanrinis“ komedijinis, nors dažniausiai tokį tenka matyti. Nesivaipo. Jaučia situaciją ir joje paprasčiausiai būna. Nevaidina, nors MTV laidų vedėjo mimikas sunku išginti iš gestų. Bet nuo kaustančio „Drugio efekto“ tai Eštonui pavyksta. Pats laikas į rimtesnius žanrus.

Apie E.Kačerio ekrano partnerę Amandą Pyt ne kartą rašyta kaip apie perspektyvią jauną žvaigždutę. Bet jai jau – 33-eji, o superdidelio kino „hito“ kaip nėra, taip nėra. Ji juokauja, kad visada jaučiasi esanti per žingsnį nuo šlovės. Per filmą. Per vaidmenį. Deja, ji ne tiek „saldi“, kad pelnytų vietą kokiame epiniame istoriniame filme ir akimirksniu patektų į A kategorijos žvaigždžių sąrašą. O pasirodo trijuose filmuose per metus. Ir visuomet pelno pagyrų.

„Gal tai meilė“ netapo kino įvykiu, Amerikoje „prasisuko“ pakankamai tyliai. Nors filmas labai labai labai simpatiškas. Net tiems, kas įtariai žvelgia į Holivudo romantines komedijas. Toks supaprastintas rusiškos klasikos „Likimo ironija, arba Po pirties“ variantas su, kaip amerikiečiai sako, aiškia žinute žiūrovui – tas žmogeliukas, kurio ieškai, tiesiog visada yra šalia, tik bijai pripažinti ir esi labai labai nelaimingas. Bet kokiu atveju, „Gal tai meilė“ tikrai neprailgs ir bus verta visų tų minučių, kurios atimtos iš iškylos gamtoje. Labai labai mielas filmelis.