Taip vadinamas moters jaudulio taškas, kuris yra intymaus gyvenimo daugtaškyje. Dabar, kai susijaudinimą keičia jo imitacija, G tašką vis sunkiau surasti tiek moteriai, tiek ir vyrui. Seksas, apie kurį dabar kalbama industrinės pramonės terminais, iš paslapties pavirto preke, viešojo naudojimo procesu. Keista, kažkada slėptas privatumas, šiandien sąmoningai iškeliamas į kasdienį gyvenimą, tampa privaloma TV žvaigždžių įvaizdžio dalimi. Seksualinės revoliucijos pasekmės dabar įgavo labai keistas formas: štai diplomų įteikimo iškilmėse vienos abiturientės išsirengė kaip į vestuves, kitos - lyg į darbą „raudonųjų žibintų“ kvartale, trečios supainiojo nakties nuotykiams ir diplomo įteikimo progai tinkamą makiažą. Kiekvienam prieinamas apnuogintas G taškas prarado paslaptį, o nevaržomų poelgių ištroškusį vyrioką provokuoja grubiam santykiui su moterimi. Paslaptį atidengusieji tampa neįdomūs ir menininkui. Ar įdomi dailininkui moteris, kuri darbe, miške, viršininko kabinete ir kavinėje nuolat primena apie savo G tašką? Gal todėl šiuolaikiniame mene moteris vaizduojama vulgari, neįdomi, lėkšta. Banalūs anekdotai apie blondines yra viena iš naujoviškos pagarbos moteriai apraiškų. Moteris, gašliai valganti šokoladą, lėtai besimuilinanti ir laižanti lūpas, viešai „kovojanti“ su savo fiziologinėmis problemomis ar pozuojanti prie naujo automobilio – kokią kitokią moterį jūs regite TV ekranuose? O „moterų žurnalai“? Geriausiu atveju ten vaizduojami pasiturintys vyrai užsieniečiai, atpasakojami vis tie patys moterų „nuotykiai su blogiukais“, skelbiamos kremų visiems atvejams reklamos ir primityvūs kryžiažodžiai. Neįtikima, tačiau tuos žurnalus redaguoja pačios moterys. Retsykiais, matydamas vieną kitą tokį žurnalą mūsų virtuvėje, pavartau ir klausiamai žvelgiu į žmoną – nejaugi ši rašliava priimama rimtai? Pasirodo, aiškina ji, dabar, kai vyrai sumoteriškėjo ir nebeįgali priimti sprendimų, vaikai jiems našta, o moteris galima keisti kaip pirštines, tokie žurnalai moterims tampa savotiška užuovėja.

Kai rašiau baletą „Čiurlionis“, susidūriau su šia problema – didysis mūsų menininkas buvo sudėtinga ir dramatiška asmenybė. Kokias moteris jis sutiko, kaip su jomis elgėsi ir koks buvo jų požiūris į jį? Šie klausimai kankino mane ir vertė gilintis tiek į moters, tiek į vyro psichologiją. Užslaptintus, redaguotus amžininkų ir gyvų liudininkų atmintyse faktus teko gryninti. Šiame procese strigau, nes ieškojau išraiškos, galinčios perteikti tuos santykius. Galima būtų vulgarizuoti, kalbėti modernia gašlaus santykio į G tašką kalba. Tačiau pasirinkau kitą kelią: siekiau sukurti čiurlioniškosios meilės miražą su galybe paslapčių, erotinių daugtaškių, emocinių duobių ir kalvų. Didžio, kaip ir mažo, žmogaus drama yra gili, skaudi ir turinti pabaigą, todėl man vis dažniau nesuvokiamas siekis spręsti tų santykių galvosūkius prastu, neįdomiu ir vien gašlumą propaguojančiu būdu, dabar taip gausiai sutinkamu kine, literatūroje, dailės salone ir diplomų įteikimo akte. Juose nebeliko G taško. Atspirtį radau savo šeimoje, jos galioje spręsti tiek kasdienos keliamas problemas, tiek ir su kūrybiniu darbu susietus uždavinius. Kai su žmona vakarais klausydavome baleto fragmentų, svarstėme, ginčijomės, per dvejus metus gimė kūrinys, nebetelpantis į moterų žurnalams skirtų interviu ribas ir nepatrauklus „projektinių baletų“ choreografui. Tačiau jame, esu tikras, pavyko išsaugoti G tašką, be kurio meno ženklai praranda bet kokią prasmę.