VU Istorijos fakultete restauruotomis freskomis kadaise gėrėjosi garsūs universiteto profesoriai

Prieš keletą dienų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete visuomenei pristatytos restauruotos freskos. Jos aptiktos daugiau nei prieš dvejus metus. Netikėtas atradimas kiek pristabdė viso fakulteto restauravimo darbus, bet praturtino universiteto istoriją ir papildė menotyrininkų žinias apie senąją sienų tapybą Vilniuje ir Lietuvoje.

Sugrįžimas į praeitį

Dvejus metus trukusius ir per ketvirtį milijono litų kainavusius darbus finansavo Vilniaus universitetas ir UAB „Lietuvos paminklai“. Sienų polichromijos tyrimus atliko, restauravimo-konservavimo projektą parengė ir darbams vadovavo aukštos kategorijos restauratorė Neringa Šarkauskaitė. Ji yra bene geriausia intriguojančios ir XVIII amžių siekiančios freskų istorijos žinovė.
Pastatai, kuriuose dabar įsikūręs Istorijos fakultetas, pradėti statyti XVII amžiuje, o baigti apie XVIII a. vidurį. Tai buvo ūkinis kiemas, skirtas arkliams ir vežimams laikyti. Vėliau arklidės ir ratinė buvo rekonstruotos.
1803 metais antrajame ir vėliau pastatytame trečiajame aukšte įrengti profesorių butai. 1811 metais pagal garsaus architekto Mykolo Šulco projektą pertvarkytas vakarų korpuso trečiasis aukštas ir jame įrengtas erdvus paties profesoriaus Jono Rustemo butas. Visi profesorių butai buvo gausiai ištapyti.
1919 metais patalpos pritaikytos auditorijoms.
Simboliška, kad toks turtingas kultūrinis paveldas surastas būtent Istorijos fakultete. Istorikai tam nesunkiai randa logišką paaiškinimą: Istorijos fakultetas anksčiau buvo beveik nerestauruotas, todėl išliko senoji architektūra, kelių užmaršties ir dažų sluoksnių slepiamos senosios freskos.

Freskos gaivintos po milimetrą

Istorijos fakultete yra apie 50 patalpų. Beveik kiekvienoje jų yra po freską ar jos fragmentą, liudijančius klasicizmo ir istorizmo laikotarpius.
Interjero polichromijos tyrimų metu pirmo, antro ir trečio aukštų patalpose užfiksuoti trys pagrindiniai dekoravimo etapai. Pirmasis būdingas XIX amžiaus pirmos pusės klasicizmo stiliui, antrasis ir trečiasis XIX a. pabaigai - XX a. pradžiai. Pirmojo etapo dekoro rasta antro ir trečio aukštų patalpose.
Atrastų freskų būklė buvo labai nevienoda: vienos išsilaikiusios palyginti neblogai, kitas reikėjo tiesiog atkurti.
Nepaprastas ir pats freskų atidengimo procesas. „Atidengti freską užtrunka nevienodai. Sienų tapybai atidengti restauratoriams gali prireikti net kelių mėnesių. Kai kur dažai stipriai prilipę, todėl tenka dirbti kruopščiai ir iš lėto, įveikiant kiekvieną centimetrą ar net milimetrą“, – pasakoja restauratorė N.Šarkauskaitė.

Itin retas peizažas

Kasdienį kruopštų restauratorių darbą ne kartą nušvietė tikri atradimai.
Vienas iš jų – dabartiniame dekano kabinete atidengtas itin retai sutinkamas peizažas su figūromis. Specialistai teigia, kad tai yra romantizmo epochos Vakarų Europos kūrinio kopija, tačiau itin profesionali ir todėl verta istorikų dėmesio.
„Įvyko tiesiog stebuklingas atsitiktinumas – buvo rasta menka užuomina – pušies šakelės, tik vėliau, gerokai padirbėjus, atsidengė nuostabus peizažas. Buvo sunku, dažai labai stipriai prilipę, bet rezultatas tikrai vertas pastangų. Tokio peizažo dar nebuvau mačiusi“, – atradimų džiaugsmu dalijasi N.Šarkauskaitė.
Šalia esančioje patalpoje, kitoje sienos su peizažu pusėje, atrastas tapytas natiurmortas. Pasak restauratorės, taip pat retai sutinkamas.
Užbaigtas didelis darbas. Pažymėtina, kad atliktos ne tik polichrominės paieškos, bet ir būtini, dirbant tokius darbus, technologiniai tyrimai: biologiniai, cheminiai, dažų sluoksnių analizė.
Audringų įspūdžių ir ryškiaspalvių vaizdų maitinamo šiuolaikinio žmogaus santūrios freskų spalvos, subtilūs ornamentai, švelni linija ir nedideli atidengti plotai galbūt nesukrės, tačiau tai yra įspūdingas liudijimas mūsų istorijos knygoje, kurią skaitydami geriau pažinsime savo šaknis, kartu – ir save.