F. Kirkorovo tėvas atskleidė sūnaus ir vaikaičių gyvenimo detales

Žinomas Bulgarijos atlikėjas Bedrosas Kirkorovas jau penkiolika metų Novgorode gyvena su antrąja savo žmona Liudmila. Maskvoje dainininkas būna retai, tačiau visada palaiko ryšį su savo sūnumi Filipu Kirkorovu. Paklaustas, kokia yra puikių santykių su sūnumi paslaptis, B. Kirkorovas nedaugžodžiavo: „supratingumas“, - atsakė 80-ies metų amžiaus vyras.

Telefonu tėvas ir sūnus kalbasi kasdien. Tačiau jau kelerius metus skambindamas sūnui B. Kirkorovas pokalbį pradeda klausimu „Kaip laikosi vaikai?“,  o vos tik gavęs progą senelis skuba aplankyti mylimus vaikaičius. „Kai tik Martinas mane pamato, pradeda šypsotis taip, kad visi trys dantukai matyti, o Ala Viktorija iš pradžių koketuoja, kuklinasi“, - su šypsena apie vaikaičius žurnalui „StarHit“ pasakojo F. Kirkorovo tėvas.

— Senelis, žinoma, vaikaičius lanko visada su dovanomis.

— Žinoma! Kiekvieną kartą ką nors nuvežu mažyliams. Filipas taip pat be dovanų negrįžta namo. Mano sesuo Mari taip pat. Ji net eidama pirkti maisto produktų visada grįžta su dovanomis vaikaičiams. Labiausiai mažyliai mėgsta vaikiškas muzikines knygas.

— Kaip meiliai namuose vadinate savo vaikaičius?

— Vaikaitę visada pilnu vardu, nes juk Ala Viktorija skamba kaip princesė. Martiną kartais vadiname Martiška. Jis juk berniukas. Žinote, žiūriu į vaikus ir galvoju: Ala Viktorija - mano kopija vaikystėje, o Martinas - Filipo.

— Kokių tradicijų laikosi jūsų šeima?

— Filipui neseniai suėjo 46-eri. Balandžio 30-ąją visada skambinu pasveikinti su gimimo diena. Skambinu vidurnaktį, todėl būnu pirmas. Kai Filipas dar buvo mažas, visada keldavau jam šventes. Jo mama Viktorija gimtadienio proga visada jam pagamindavo paukščių pieno tortą, o senelė gamindavo tortą „Napoleonas“. Jis toks smaližius! Linkėjimus jam visada rašydavome į atvirukus, o jis juos garsiai skaitydavo. Žinau, kad sūnus viską saugo. Šios tradicijos išliko iki šių dienų. Tiesa, anksčiau sūnui dovanodavau arklių statulėles, nes jis visada dirbo kaip arklys. Tačiau 45-ojo gimtadienio proga, norėdamas pasakyti, kad reikia surimtėti, padovanojau jam pelėdos statulėlę.

— Gyvenate skirtinguose miestuose, Filipas nuolat dirba. Kada paskutinį kartą buvote susitikę?

— Neseniai. Kovą viešėjome Filipo vasarnamyje. Mari visai kompanijai pagamino šašlykų. Mano sesuo visada puikiai gamina mėsą. 

— Sūnus greičiausiai labai rūpinasi jūsų sveikata.

— Be abejo. Kaip gali būti kitaip? Būdamas jaunas aš užsiiminėjau lengvaja atletika. Buvau sportiškas. Visada keliuosi anksti. 6.30–7.00 jau būnu atsikėlęs. Kiekvieną rytą lendu po šaltu dušu, padarau mankštą. Visą dieną taip pat stengiuosi judėti. Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje. Man juk jau 80 metų. Kartais būna sunku eiti, tačiau tai juokai.

— Alą Viktoriją jau nuo mažų dienų traukia muzika. Ar norėtumėte, kad ir vaikaičiai taptų žinomais dainininkais?

— Žinote, svarbiausia, kad jie mylėtų savo darbą ir taptų tikrais žmonėmis!