Elizabet, Aladinas ir čiurlioniškoji J. Daunytės arfa

Gimė Taškente, gyveno Vilniuje, Varšuvoje, Romoje, Argentinoje, kalėjo Viatlagoje (Kirovo sr.), kariavo Italijoje... 1938 m. Vilniuje išleistoje pirmoje savo eilėraščių rinktinėje „Toks gyvenimas“ jis rašė apie kelius: „Keliai – keliai – kaip daug kelių – / kiekvienas jų / kitur mus veda. / Vieni patogūs – / kiti kaip ledas / slidūs.“

Sisi drama

Keliai skirti vaikščioti, o muzika – klausyti. Tai, galime sakyti, aksioma. Tik paskui jais einame siekdami plėsti žinias, ieškoti šaknų, tyrinėti. Kad ir ką manytų nedidelė grupelė muzikologų, norinčių koncertų ar operų scenose girdėti lietuvišką muziką, klausytojas, nusprendęs maloniai praleisti vakarą, rinksis tai, ko nori klausytis jis. Dažniausiai – klasikus ar romantikus, operetę ar miuziklą. Jis turi tokią teisę!

Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, pro Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Miko Petrausko ir kitų (pabandykite išvardyti!) biustus einant į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) klausytis Michaelio Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay  miuziklo „Elisabeth“. Prisipažinsiu – ėjau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Kodėl mane turėtų jaudinti gana tolimos šalies seniai gyvenusių monarchų gyvenimas?

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi.

 

Ir vis dėlto. Miuziklo kūrėjai, M. Kunze’ė (pjesės ir eilių autorius) ir S. Levay  (jo muzika ir orkestruotė) – ilgamečiai kūrybos partneriai, tarptautinės sėkmės sulaukusių projektų autoriai. Puiki, miuziklo vizualumą diktuojanti muzika, lakoniškas, aiškiais simboliais papildytas pastatymas. Miuziklą pastatė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkai Artūras Šimonis ir Kornelija R. Kondratavičiūtė, videoprojekcijų autorius Gediminas Grundhouseris, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas, libretą ir dainas į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė.

Spektaklyje Elizabet vaidmenį atliko Marija Arutiunova, Mirties – Jeronimas Milius, Lukenio – Rokas Laureckis, Franco Jozefo – Raimondas Baranauskas, Sofijos – Rita Preikšaitė, Rudolfo – Jurgis Jarašius. Nuo premjeros, įvykusios pernai vasario 25-ąją, spektaklis sutraukia pilną salę žiūrovų.

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi, garsiausia ir gražiausia savo epochos monarchė. Taip pat ekscentriška, nepriklausoma, liberalių pažiūrų intelektualė, naikinusi save emociškai ir fiziškai... Miuzikle stebime jos gyvenimą ir svarbiausius įvykius nuo jaunystės iki mirties.

Juos tarsi per prisiminimų prizmę pasakoja Lukenis – jos žudikas, miuziklo pradžioje apklausiamas tardytojų, pabaigoje simboliškai pakimbantis ant raudono siūlo, rišančio jį su Elizabet ir Mirties valtimi. Elizabet – palytėta pavydžios Mirties (spektaklyje – vyriškos lyties personažas), lydinčios ją per visą gyvenimą. Ji peršasi į draugus sūnui, švelniai išsiveda tuos, kuriems ateina laikas, ir atstumia jos besišaukiančius.... Ištikimą ir godų Habsburgų dinastijos draugą ir gundytoją – mirtį – itin puikiai sukūrė charizmatiškasis J. Milius.

Miuziklo siužetas daugialypis, klastingas, slidus: čia nėra vienareikšmiškai teigiamų ar neigiamų herojų, visų herojų veiksmai, teiginiai yra padiktuoti įvairiausių, dažniausiai blogų, emocijų – išdidumo, egoizmo, pykčio, pavydo, nevilties. Viskas, visi turi tarnauti didžiajam tikslui. Tik koks jis?

Elizabet deklaruoja nepriklausomybę, besąlygiškai mylima vyro Franco Jozefo, sūnaus Rudolfo ir Mirties. Ji išdidi, įžeidi ir neatlaidi, gana greitai iš išdykėliškos mergaitės transformavusis į šaltą valdovę. Tačiau tikriausiai toks ir buvo dvaro ir anytos tikslas. Juk santuoka, žmona, karalienė turi būti naudinga – būti tokia, kokios tikimasi, graži ir gimdyti palikuonis.

„Karališka vagina!” – kažkada itin neetiškai buvo pasakyta apie vieną Europos karališkosios šeimos moterį. Daugybė minčių ir asociacijų kilo stebint šį puikų, gerai pastatytą ir charizmatiškai atliekamą miuziklą. Gal ne apie Žemaitės „Marčią“, bet apie dabartinės Europos karališkąsias šeimas. Kaip mes norime viską žinoti ir matyti. Kaip mus domina jų gyvenimo detalės. Tarsi jie būtų egzotiški paukšteliai auksiniuose narveliuose – nuostabūs, prabangūs ir neturintys jokių teisių į asmeninį gyvenimą, stebimi pro didinamąjį medijų stiklą. Tuomečių monarchų gyvenimą „teisingai“ fiksavo dailininkai, jų gyvenimo detalės buvo naudojamos plačiai parduodamiems suvenyrams.

Režisierė V. Streiča kaip pagrindinę visų siužeto vingių temą išskiria laisvės siekimą. Jaunoji Elizabet tėvui prisipažįsta norinti būti cirko artistė – lyno akrobatė. Čia ją pirmą kartą palytėja Mirtis, toks ir yra jos likimas – būti dėmesio centre, kai visi žiūri užvertę galvas ir užgniaužę kvapą? Priklausyti tik sau, eiti savais keliais, kad ir ką tai reikštų šeimai ir šaliai.

Kažkuria prasme Elžbieta yra ne tik Habsburgų dinastijos, bet ir visos savyje užsimiršusios senosios Europos aristokratijos veidrodis. Deja, tik gailestį sukelia Franzas Jozefas, jo motina Sofija, princas Rudolfas, visas dvaras... tik Mirtis žino ir kantriai laukia.

Kai kurie statytojų sprendimai sukėlė abejonių. Vienas jų – Elizabet vadinama kaizere, nors lietuvių kalboje įprasta forma – karalius ir karalienė, caras ir carienė, imperatorius ir imperatorienė. Kitas, ganėtinai aiškiai rodomas nacistinis ženklas, kuris, taip, suprantama, galimai turėjo būti aliuzija į ateities įvykius, tačiau ar tikrai būtinas? Kartais buvo neaiškus scenos apšvietimas.

Visa kita – solistų, choro ir baleto artistų darbas, scenografija, kostiumai, choreografija, videoprojekcijos leido jaustis kaip puikiai surežisuotame kino filme, bemaž idealiai telpančiame puikioje KVMT scenoje. Be abejo – rekomenduoju šį miuziklą ir pati mielai pasižiūrėsiu jį dar kartą.

Aladinas

Oleksandro Rodino baletą vaikams „Aladinas“ (libreto autorius Serhii Kon) ukrainiečių menininkai parengė 2021 m. Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre. Spektaklio pastatymo meno vadovas Petro Kachanovas, choreografas ir režisierius Serhii Konas, muzikos vadovė ir dirigentė Oksana Madarash, scenografė Natalia Klisenko, kostiumų dailininkas Dmytro Kuriata, asistuojanti choreografė Oksana Khamrovska, spektaklį diriguoja Julius Geniušas. Baleto premjera įvyko pernai spalio 29 d. Spektaklyje kartu su KVMT baleto artistais šoka Ukrainos baleto artistai.

Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

 

Pagrindinius vaidmenis atliko Andrey Ianbekovas (Aladinas), Lukrecija Vaitiekutė (Džasmina), Deividas Dulka (Džafaras), Aurimas Tiškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė (Skraidantis kilimas).

Žaismingas, rytietiškų spalvų, melodijų ir ritmų pilnas baletas „Aladinas“ sukurtas pagal vieną pasaką iš knygos „1 000 ir viena naktis“. Siužetas, jeigu pamiršote, paprastas. Padūkęs, bet geraširdis Aladinas pamilsta atsitiktinai pamatytą princesę. Jis turėtų būti nubaustas už įžūlumą, tačiau klastingasis viziris Džafaras žino, kad tik Aladinas gali jam gauti stebuklingą lempą. Džafaro norai labai konkretūs – stebuklinga lempa, kurioje – norus pildantis džinas, tuomet – princesė ir valdžia, o Aladinui numatyta mirtis. Nepaisant Džafaro gudrumo lempa lieka pas Aladiną, į jo pusę stoja linksmuolis Džinas, iškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė Skraidantis kilimas, o puikiai aprengtas ir staiga praturtėjęs Aladinas greitai sužavi Sultoną ir ne taip greitai – Princesę. Džafaras pabando užvaldyti lempą ir karalystę, bet jam nepavyksta – jis sukišamas į (kitą) lempą ir prapuldomas.

Tradicinė pasaka šiandien, ypač žiūrint suaugusiojo akimis, sukelia daug minčių. Apie tai, kaip turėtų rinktis princesė (gražius ir turtingus), apie visagalystės troškimą, o labiausiai apie tai, kaip norisi tuos valdžios norėtojus kur nors sukišti.... Žiūrint vaikų, kurių buvo pilnutėlis teatras, akimis, čia parodoma gėrio pergalė prieš blogį, išminties prieš klastą.

Balete derinama klasikinė ir modernioji choreografija, panaudotos įvairios stilistikos, rytietiškų šokių elementai, tad, be pagrindinių herojų, čia savo charakteristikas turi visi – sargyba, šokėjos, haremas, valkatos, karys, prekeiviai, sargybiniai, nešikai ir, žinoma, stipruolis. „Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

Czesławo Miłoszo „Abėcėlėje“ atsiverčiu V raidę ir skaitau „Vakarų kvailumą“: „Vis dėlto Vakarų kvailumas – ne tik mūsų, prastesniųjų europiečių, pramanas, o jo vardas – susiaurėjusi vaizduotė. Jie susiaurina savo akiratį, brėždami liniją per patį Europos vidurį ir įsikalbėdami, kad jiems nenaudinga domėtis menkai pažįstamomis į rytus nuo jo gyvenančioms tautomis“ (Aidai, 2012, p. 305). „Abėcėlė“, arba „Abecadło“, buvo parašyta 1997 m. Gal laikai, vis dėlto, pasikeitė?

M. K. Čiurlionis arfai

Žingsniuodami Laisvės alėja praeiname pro keletą teatrų, o štai į Kauno valstybinę filharmoniją reikia pasukti. Tad, ar galėjo mano kelias nepasukti pasiklausyti Joanos Daunytės arfa atliekamos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos?

Koncerte „Legenda apie Čiurlionį“ kovo 2-ąją pristatydama kompaktinę plokštelę „Čiurlionis arfos stygomis“ J. Daunytė grojo M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių muziką.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Ženevos aukštosios muzikos mokyklos, Amsterdamo konservatorijos, Oslo muzikos akademijos absolventė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė ir dėstytoja, J. Daunytė dalyvauja šiuolaikinės muzikos projektuose, groja su įvairiais Lietuvos ir užsienio kolektyvais. Gausiai susirinkusiems klausytojams ji subtiliai ir išsamiai pristatė koncerte skambėjusius M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių kūrinius, pasakojo apie savo santykį su M. K. Čiurlioniu, jo kūrinių aranžavimą, norą praplėsti lietuvišką arfos repertuarą.

Koncerto programoje paeiliui skambėjo M. K. Čiurlionis ir prancūzų autoriai:  Henriette Renié „Legenda“ (pagal poeto Leconte’o de Lisle’io kūrinį „Elfai“), Gabriel’io Fauré – „Ekspromtas“, op. 86, Carloso Salzedo – „Variacijos senovine tema“, op. 30, Marcelio Tournier – koncertinis etiudas „Rytą“, – jie tarsi simboliškai įrėmino po du M. K. Čiurlionio kūrinius  – Preliudą Fis-dur, VL 184, Noktiurną cis-moll, VL 183, Elegiją d-moll, VL 191, Mazurką b-moll, VL 234, Preliudą Des-dur, VL 187, Humoreską g-moll, VL162, Ekspromtą fis-moll, VL 181, Muzikinį momentą A-dur, VL 246.

Jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai.

 

J. Daunytė atkreipė klausytojų dėmesį į skambančius kūrinius, pasakojo apie jų fabulą įkvėpusius tekstus ir pristatė autorius, M. K. Čiurlionio amžininkus. Žymi prancūzų arfininkė ir kompozitorė Henriette Renié (1875–1956), kaip pastebėjo J. Daunytė, gimė ne tik tais pačiais metais, bet ir tą patį mėnesį kaip M. K. Čiurlionis. Beveik šiai kartai priklausė prancūzų arfininkas, kompozitorius ir pedagogas Marcelis Tournier (1879–1951), dešimtmečiu jaunesnis buvo prancūzų arfininkas, pianistas, kompozitorius ir dirigentas Carlosas Salzedo (1885–1961). Tik Gabrielis Fauré (1845–1924) – šiek tiek vyresnės kartos. Pristatydama juos ir skambėsiančius kūrinius arfininkė taip pat pasakojo apie jų indėlį į arfos muzikos meną.

J. Daunytė prisipažino, kad aranžuoti M. K. Čiurlionio kūrinius arfai buvo jos sena kūrybinė svajonė. „Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfai, todėl, manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – teigia muzikė. Unikalią programą J. Daunytė įrašė įstabios akustikos Paliesiaus dvaro salėje, kompaktinę plokštelę įrašė kompanija „Baltic Mobile Recordings“, išleido didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728 ar 1730–1800) grojo smuiku, arfa, klarnetu, kūrė muziką ir prisidėjo prie arfos pedalų mechanizmo tobulinimo. Arfa taip pat grojo lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) (1868–1953). Sunku vertinti lietuvišką arfos repertuarą – kūrinių arfai yra sukūrę įvairių kartų kompozitoriai: Konstantinas Galkauskas, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis, Vladas Švedas, Osvaldas Balakauskas, Povilas Dikčius, Paulina Šilobrit, Zita Bružaitė, Arturas Bumšteinas, Kristupas Bubnelis, ir tik arfininkai gali įvertinti jų tinkamumą koncertinėms scenoms ir koncertiniam repertuarui.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai.

 

Klausydamasi koncerto, svarsčiau apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius. Ne tik apie kunigaikščio Gedimino siųstus laiškus popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, prancūzų riterius Kryžiaus karų metu, 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilėlių prieglobstį Prancūzijoje. Mąsčiau apie Lietuvos atstovybėje dirbusį poetą, rašytoją ir diplomatą Oskarą Milašių (tikr. Oskar Vladislas de Lubicz-Milosz) (1877–1939), dar vieną M. K. Čiurlionio amžininką, pradžioje minėto Czesławo Miłoszo giminaitį. Jo pirmojoje poezijos knygoje „Nuopuolių poema“ (1899) radau „Himną“, kurio paskutinis posmas man pasirodė toks simboliškas: „Dainuok, širdie, dainuok! Gyvenimas dar šaukia! / Jo veidas – arfos garsas, kurs staiga sustoja, / Pavirtęs sapno medžiaga bei grožio formos kauke, / Ir karstuose širdis vėl plaka nuo trankiųjų kojų!” Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis (Sutemų dainos, Vilnius, 2012, p. 27).

***

Daugeliui mūsų muzika yra kasdienybės dalis. Ne tik tiems, kurie klausosi muzikos kaip fono keliaudami ar dirbdami. Muzika yra kasdienybės dalis tiems, kurie ją dėsto vaikams ir studentams, kasdienybė – muzikams, kasdien mums kuriantiems stebuklą. Ir kasdienybė tiems, kurie, negalėdami ar nenorėdami išeiti iš namų, pasirenka muzikos klausytis per radiją ar televiziją, kaip ir tiems, kurie, nors ir netapę profesionaliais muzikantais, ima instrumentą į rankas tiesiog savo malonumui. Tik mes patys sprendžiame, kiek muzikos stebuklas mus palies. Bet kokiu atveju pasaulis, kuriame kas dieną atverčiamos gaidos, į rankas imamas instrumentas, – turi vilties.