Muzikologė Alina Ramanauskienė dideliu turtu laiko šeimoje įdiegtas vertybes 

Ketvirtos kartos kaunietė kultūros žmonių pasaulyje – žinoma asmenybė. „Kauno dienoje“ dažnai spausdinamos Kompozitorių sąjungos narės A.Ramanauskienės recenzijos apie koncertus, muzikinius spektaklius, kuriuose ji nevengia kolegų ir prieš plauką brūkštelėti. Daug metų dėstydama Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ji šimtus jaunuolių supažindino su muzikos istorija ir jos lobynu.

Vertina kaip asmenybes

Tarp buvusių muzikologės studentų – dainininkas EdgarasMontvidas-Prudkauskas, operos solisto karjerą sėkmingai tęsiantis užsienyje, žinomos pianistės Rūta Šmigelskaitė-Ibelhauptienė, Eglė Janulevičiūtė. Tačiau A.Ramanauskienė sako visus savo mokinius vertinanti vienodai – kaip asmenybes, turinčias potenciją išsiskleisti: „Niekada jų neskirstau į garsenybes ir eilinius. Norisi jaunuoliams perteikti ne tik žinias, bet ir įdiegti vertybių skalę. Pati nemėgstu prisitaikėliškumo, pataikavimo, išorinio blizgesio demonstravimo, todėl ir savo studentams stengiuosi priminti: reikia turėti stuburą.“

Šitų nuostatų Alina pasisėmė ne iš knygų. Patikimus žmogiškojo orumo skiepus ji sako gavusi vaikystėje, kai būna plačiai atvertos ir akys, ir širdis. „Į senelio, buvusio smetoninio pulkininko Jono Acaus-Acuko, namus ateidavo daug jo senų bičiulių. Pamenu prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį: liesas, apsivilkęs kandžių sugraužtu palteliu, o manieros, laikysena virš tos suvargusios išorės vis vien švytėjo kaip nematoma karūna. Net man, mažai mergaičiukei, tai paliko neišdildomą įspūdį.“ Muziko etalonas jai yra smuikininkas Gidonas Kremeris: „Jis – garsenybė, uždirbanti penkiaženkles sumas, bet nesimėgauja savo šlove ir pinigais. Kremeris subūrė ansamblį „Kremerata Baltica“, atiduodamas jaunimui tai, ką turi geriausia. Tai ir yra tikroji tarnystė Muzikai.“

Ovacijomis švaistytis nebūtina

Savo specialybės dėstytojui tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, šviesios atminties muzikologui Adeodatui Tauragiui, Alina dėkinga už patarimus, kurie jos profesinėje veikloje tapo svarbiomis gairėmis. „Jis sakydavo: Alina, nesirinkit tik vieno baro, nes pedagoginis darbas užgesins polėkį, nugramzdins į monotoniją. Kitas jo pamokymas – kritikas su bet kokiu muzikos įstaigos vadovu turi būti šventoje opozicijoje. Stengiuosi vadovautis tuo ir nerašyti glostančių, „patogių“ recenzijų.“

Šiandien visuomenės muzikinė kultūra prastėja, minoriškai konstatuoja A.Ramanauskienė. Pasak jos, dėl to kalta ne tiek publika, kiek rėksmingi anonsai, kiekvieną atlikėją reklamuojantys kaip „patį pačiausią“: „Vertinimo skalė šiandien visame pasaulyje šlubuoja. Aš labai gerbiu senąją Kauno publiką, bet ar reikia po bet kurio koncerto sukelti ovacijas stovint? Manyčiau, kad salė turi atsistoti, kai skamba himnas, kai koncertu pažymimas muziko jubiliejus. Tokio lygio pagerbimu lengvai švaistytis nevertėtų.” Pati muzikologė mėgsta labai įvairią muziką. Pasak jos, nuo partizanų dainų – iki Richardo Vagnerio. „Kadangi televizijos programos labai prastos, verčiau ne kelias valandas spoksoti į ekraną, o klausytis gero muzikos kūrinio. Neseniai mano vakarą namuose praskaidrino puiki draugija – Vagnerio opera „Tristanas ir Izolda“. Kelios valandos nemirtingos muzikos ir audringų emocijų...“

Paskatino B.Dvarionas

Lankyti Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą Alina pradėjo šešerių metų. Mergaitės kelią nulėmė kompozitorius Balys Dvarionas, pats patikrinęs jos klausą ir pasakęs: „Nuodėmė būtų tokio vaiko neleisti į muziką.“

 „Mano mama buvo gydytoja ir vasarą dažnai dirbdavo Palangos sanatorijose, kur pasiimdavo ir mane. Prieš sanatoriją Birutės gatvėje kaip tik buvo Balio Dvariono namas. Kadangi mes, vaikai, iš Dvariono sodo vogdavom žalius obuolius, baisiai jo bijojau. Tik vėliau supratau, kad jis gąsdindavo milicija norėdamas apsaugoti: juk nuo neprinokusių obuolių galėjome susirgti. Kompozitorius ateidavo pas mamą į sanatoriją ir išgirdo, kad aš labai tiksliai atkartoju per radiją grojamas melodijas“, – prisimena jos profesiją nulėmusį žmogų Alina.

Pirmasis jos pianinas buvo dar smetoninis, priklausęs seneliui, kuris kartais pagrodavo kokį Štrauso valsą. Po senelio mirties, kai močiutei reikėjo sukti galvą, iš ko gyventi ir išlaikyti anūkę, tas instrumentas buvo parduotas. „Dabar mano namuose kitas pianinas. Tačiau juo groju itin retai. Neprireikė pianino ir dukrai Gabrielei – ji baigė menotyros studijas ir dirba muziejuje.“

Praeities pasjansas nemeluoja

Nors Alina nebuvo našlaitė, gyvenimas susiklostė taip, kad ją užaugino seneliai iš mamos pusės. Juos muzikologė vadina žmonėmis, sukrovusiais jai didžiausią dvasinį kraitį. „Senelis Jonas Acus-Acukas buvo absoliutus idealistas. Jis didžiavosi, kad savo bibliotekoje turi Gėtės „Fausto“ pirmąjį leidimą, ir nemokėjo jokių buities darbų. Nuo tremties jį išgelbėjo tik tai, kad į atsargą išėjo dar 1938 metais. Močiutė Janina Žukaitė, trisdešimčia metų jaunesnė už senelį, buvo Smetonos laikų gražuolė ir puiki šeimininkė. Kalėdos ir Velykos kvepėdavo jos keptomis žąsimis, įdarytais karpiais, pyragais. Savo pulkininko pasveikinti su šventėmis būtinai ateidavo jo seni bendražygiai – atlaikę tremtis, kalėjimus, praslydę pro KGB graibštą. Jų pokalbius kartais prigesindavo senelio frazė: „Ša, kalbame tyliau.“ Mat į mūsų butą Totorių gatvėje jau buvo įkeldintas kaimynas – saugumietis Dalmatovas.“

Namuose laikas buvo tarsi sustojęs 1944 metais, prisimena Alina. Senelis dažnai dėliodavo pasjansą. Temos būdavo dvi: ar kada nors bus laisva Lietuva ir ar tebėra gyva senelio dukra iš jo pirmos santuokos Lilė, pradingusi okupacijos verpetuose...