Sukako dveji metai nuo Vytauto Eigirdo, kurio gyvenimas ir kūryba pelnė koridos vardą, mirties. Šiai sukakčiai pažymėti Gintaras Patackas, gerai pažinojęs menininką, sukūrė eilėraštį "Po dvejų metų".

Ne daržovė, o žvėriukas

G.Patackas, įsirengęs Laisvės al. "kūrybines dirbtuves", teigia čia pasimatąs su daugybe žmonių. Čia kažkada susipažino ir su dailininku V.Eigirdu, kuris mirė 2012 m. rugpjūčio 23-iąją.

"O gal ir ne savo darbo kabinete – Laivės al. susipažinau, – suabejojo poetas. – Gal mus supažindino Vytauto tėvas, su kuriuo sovietmečiu ketverius metus dirbau? Pagaliau tai nėra taip svarbu – kaip ir kada. Svarbu tai, kad Vytas buvo geras žmogus, talentingas dailininkas ir puikus užstalės draugas. Aš jį pažinojau daugybę metų. Tai buvo žmogus ir kūrėjas su polėkiu. Ne daržovė, o tikras žvėriukas."

Gerai pažino V.Eigirdą

Anot G.Patacko, Vytauto mirties antrąsias metines priminė dailininko sesers Loretos telefono skambutis, ir Gintaras ekspromtiškai ("Būtent taip – ekspromtiškai", – pabrėžė G.Patackas) parašė eilėraštį sėdėdamas Laisvės al., kurios nelaisvėje esąs kiekvieną dieną.

G.Patackas rašė, tarsi pats būtų V.Eigirdas. "Ir jam tai pavyko – jis pagavo Vytauto esmę, tai, kas jam skaudėjo visą gyvenimą, kuo jis domėjosi, kuo gyveno",– pripažino L.Eigirdaitė.

Ir iš tiesų – G.Patacko eilėraštyje sutiksi įvairių V.Eigirdo gyvenimo epizodų, dailininkų, kurių kūryba jis domėjosi: Renoire'ą ir Monet, Kampą ir tėvo eilėraščių tematiką, vaikystę besivaikant žiogą, aistras, bohemos degtinę ir pagirias.

Naujo ir klasikos samplaika

"Dėl paveikslų tematikos kai kurie menotyrininkai ir kolegos brolį vadino Apokalipsės dainiumi. Gal todėl, kad jis visą gyvenimą skaitė Bibliją ir kūrė, ją perteikdamas per nuodėmės, atgailos ir išganymo temas? Ar pastebėjote, kad jo paveiksluose nėra, pavyzdžiui, nuogų vyrų figūrų, o tik moteriškos? Manau, todėl, kad moteris jam – nuodėmė", – spėliojo menininko sesuo.

Anot menotyrininko Gintaro Kušlio, rašiusio apie jo kūrybą, V.Eigirdas nebuvo iš tų žmonių, su kuriais lengva ar paprasta bendrauti. Tai galbūt buvo susiję ir su jo paradoksaliu polinkiu laviruoti tarp skausmingai sielą draskančių emocijų ir ramaus bei rafinuoto (jo ypač pamėgto) klasikinio grožio.

Kurdamas savo naująją realybę jis kartu užsispyręs laikėsi tradicinių technikų, kuriomis domėjosi atkakliai studijuodamas senųjų meistrų paveikslus.

Į parodą pakvies sausį

Anot G.Kušlio, dažname V.Eigirdo grafikos darbe tušas padengia didumą popieriaus lakšto ploto, kuriame iš protu sunkiai aprėpiamų dailininko pasąmonės gelmių išnyra geometrizuotos formos. Jose brutalumas dera su manieringumu, išryškindamas šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimo ir – tai itin akcentavo L.Eigirdaitė – sumaterialėjimo problemą.

Menininko sesuo apgailestavo, kad vasaros pabaigoje Kaune buvo labai sunku surasti jos brolį pažinojusius, vertinusius žmones, bendraminčius.

"Mėginau juos sukviesti į prisiminimų vakarą, tačiau dauguma jų dar atostogauja, išvykę. Todėl prisiminti Vytautą, jo kūrybą pakviesiu sausį – jo vardinių ir gimtadienio mėnesį. Tada, tikiuosi, pavyks ir brolio darbų parodą surengti", – sakė L.Eigirdaitė.