E. Sudžiūtė: nuostabos pasaulyje yra daugiau nei nuobodulio

Jos fotografijos žavi. Kaip ir mintys šalia jų – taiklios tarsi juostinio fotoaparato blyksniai. Truputį dvelkia nostalgija ir labai daug – savęs pažinimu. Fotografija – tik viena iš šiai menininkei pavaldžių kūrybos krypčių. Greta rikiuojasi tapyba, akvarelė, šilkas, smėlis, rašymas... Kad ir ko imtųsi, Edita Sudžiūtė sėkmingai kuria projekcijas į žmonių širdis.

– Kaip pati prisistatytumėte skaitytojams ir kaip esate susijusi su Kaunu, į kurį vis atveda keliai?

– Esu žmogus, kuris mano, kad nuostabos pasaulyje yra daugiau nei nuobodulio. Vienas mano mylimiausių daiktų – pieštukas. Nors tai ne alpinizmo įrankis, bet su juo galima įveikti kalnų viršūnes. Kūrybos kalnų. Kur deguonies gal ir netrūksta, bet kvapą užgniaužia. Su pieštukais – visai kaip su batais: eidama toli, nudroši jų daug. Tiesa – tai simbolis, tik viena iš priemonių. Per pastaruosius 20 metų buvo įvairių kūrybinių situacijų – net metalo laužo skulptūrų pleneras. Į Kauną mane vis atveda tai meniniai, tai asmeniniai tikslai. Čia vyko kelios personalinės parodos. Keturiolika metų dalyvavau Tarptautinėse akvarelės bienalėse. Vedžiau edukacijas, kur piešėme dūmais.

Lūkesčiai: menininkė, fotografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė E.Sudžiūtė įsitikinusi, kad žmonės traukia vieni kitus pagal panašumus ir rezonanso galimybę / E. Sudžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų nuotraukos „Donna II. Edita“ socialinėse erdvėse iliustruotos taikliais tekstais. Daug autoportretų. Mėgstate fotografuoti save, o gal apskritai dailiąją lytį?

– Prieš pradėdama kurti žmonių portretus, jau buvau sukūrusi daiktų ciklą. Juostiniu fotoaparatu. Surengusi parodų. Tada atėjo etapas, kai fotografavau save. Kūryboje ir meno istorijoje egzistuoja autoportreto žanras. Aš turėjau idėjų. Ilgainiui portretų pradėjo prašyti ir kitos moterys. Dabar yra žmonių, kurie kasmet grįžta tam, kad kurčiau jų vaikų portretus. Fotosesijos, kurioms reikia pasiruošti ne tik kamerą, man patinka. Kuriu stilių, idėjas. Žodžiu, darau viską, ką kitose fotosesijose daro visa komanda. Pastaraisiais metais sugalvojau portretus jungti su piešiniu. O per karantiną turėjau naują patirtį: kai niekas negalėjo tradiciškai fotografuotis mokykloje, vienai klasei pasiūliau alternatyvą: tradicinę pradinių klasių išleistuvių vinjetę pakeičiau konceptualiu albumu su fotografijomis ir tekstais. Vaikai augdami išauga daug dalykų, o aš sau pasakiau: noriu jiems kurti tai, ko niekada neišaugs – išliekamąją meninę vertę jų fotografijų albumuose. Dažniausiai pasikartojantis veidas vaikų nuotraukose yra mano dukterėčia Gustė, kurią fotografuoju beveik kasmet. Ji toks šaunus modelis, kad nuotraukos su ja yra laimėjusios nemažai apdovanojimų ir tarptautiniuose vaikų fotografijos konkursuose.

– Cituoju vieną prierašą prie fotografijos: „Kovas pravėrė snapą ir pasufleravo pavasarį.“ Vos ne haiku? Jūs gražiai rašote, ne tik fotografuojate...

– Su kokiais tik gyvūnais nesu vaikų fotografavusi. Mergaitė Agnė – tokia, kokių reta – turėjo ryšį su kovarniu. Man patinka tai, kas tikra. Todėl svarstant, kas jai tiktų, neliko abejonės. O dėl rašymo... Mano tekstų ne kartą yra prašę kultūriniai laikraščių priedai. Knygų seniai daug kas tikisi, bet niekas dar nesakė: parašyk – išleisim. Turėjau idėją, bet pusiaukelėje sustojau pagalvojusi, kokie tokių nekomercinių variantų leidybiniai vargai vis dėlto lauktų. Tiesa, vieną istoriją vaikams rodžiau vienai leidyklai, sakė, neįsivaizduoja, kaip ji galėtų būti iliustruota. Vadinasi, savo vaizduote jie pasitiki labiau nei mano. Tuomet iliustravau vien savo pačios malonumui, bet jiems neberodžiau. Dabar guli stalčiuje. Ėmiausi kažko kito, kas man, didžiajai proceso mylėtojai, vėl teikia šviežio džiaugsmo.

– „Žibutėmis kvepiantis vėjas pakyli plaukus ir mintis. Pavasaris. Autoportretas.“ Menininkas ir jo ego. Auginate jį ar malšinate? Kiek jums svarbu būti matomai Lietuvai, pasauliui?

– Kartą vaikų žaidimo aikštelėje, žiūrėdama į kopėčias, darančias tiltelį (tokias pusapvales, kurios neturi viršūnės, nes abu galai įtvirtinti žemėje), supratau, iš ko galima susigaudyti, kam jos skirtos: lipdamas nieko nepasieksi – tik patį save. Vaikai gali tai sau leisti. Suaugęs, su dideliu ego, tokių niekada nesirinks, nes į aukštą, apčiuopiamą tikslą, kur ego sakytų: lipk ir būk matomas, jos neveda. Būti matomai man dabar svarbu tiek, kiek ir kitiems smagu ar naudinga mane atrasti. Viskas suirs gana greitai, net ir raudonas kilimas „Oskarams“ gauti. Šimtmečiais nepakis tiktai plastikas. Todėl rūšiuoti labiau norisi atliekas, o ne tai, kas kiek reikšmingas ar kiek pasiekė.

– Menininkai visais laikais buvo tie, kurie pirmieji reaguodavo į pasaulio blogį. Ne išimtis, prasidėjus karui Ukrainoje, esate ir jūs. Dažnai socialinių erdvių tribūnoje girdisi pozicija: darykime tai, ką mokame geriausiai, – pieškime, rašykime, mokykime, gydykime, fotografuokime, jei turime kuo, – dalykimės…

– Blogio tema yra sena kaip pasaulis. Prieš dvylika metų konceptualiai teminei parodai „Tikėjimas“ sukūriau karūną iš tuščių Antrojo pasaulinio karo šovinių. Jie buvo surūdiję... Sunku suvokti, kaip kažkieno galvose gali būti pateisinama tokia agresija, kada surūdijusius šovinius vėl keičia tokie, nuo kurių nedžiūsta kraujas. Aš palaikau Vakarų civilizacijos vertybes, kurias dabar ir gina Ukraina. Tikiu, kad kiekvienas menininkas šiomis tragiškomis aplinkybėmis daro ne tik tai, ką moka geriausiai, bet ir dar kažką papildomai.

– Žiūriu į autoportretą „Žydėjimas“. Kiekvienas žmogus tą gamtos metamorfozę turbūt įsivaizduoja savaip. Ar yra laikas, apie kurį dabar galėtumėte pasakyti: štai – tada aš žydėjau... Beje, kiek jums metų?

– Beveik prieš 45-erius metus, per patį obelų žydėjimą, kai visi žiūrėjo „Panoramą“, mano mama gimdė mane. Šilutėje. Tad šį autoportretą sukūriau gimtadienio proga. Man žydėjimas – tai virsmas, pasikartojanti, bet apibrėžto periodiškumo neturinti būsena. Kartais trumpa kaip vieno drugelio gyvenimas. Paskui vėl į kokoną, kol išsirisi kitą kartą. Įsimylime – ir pražystame.

Ypatumas: E. Sudžiūtė, į kūrybinę visumą suliejusi akvarelę ir fotografiją, leidžiasi į prasminių užuominų paieškas / „Edita Sūdžiūtė Photography“ nuotr.

Nesinešioju pykčio, dėl savo nesėkmių nekaltinu kitų – taip sutaupau energijos savo mintims susišukuoti ir sunkumams įveikti.

– „Laumžirgis – laisvės, išsivadavimo simbolis. Ignoruodamos vidinio laumžirgio sparnelių plazdėjimą, taikstomės su tuo, kas mūsų netenkina, bijome kažką keisti…“ Ar jūsų gyvenimas visada jus tenkino?

– Kelias, grįstas pasirinkimais, prasidėjo nuo vienuolikos metų, kai mūsų kaimelio mokytoja tėvams pasiūlė leisti mane į Šilutės mokyklą, kurioje sustiprintas dailės mokymas. Tėvai leido apsispręsti pačiai. Ne todėl, kad jiems nerūpėjo, atvirkščiai – norėjo parodyti, kad aš galiu rinktis, o jie manimi pasitiki ir visada palaikys. Apsisprendimas vykti reiškė, kad namo grįšiu tik savaitgaliais. Ilgai svarsčiau. Vieną dieną Klaipėdos parodų rūmuose staiga atėjo aiškus suvokimas: aš irgi taip noriu – važiuoju! Įdomiausia, kad maždaug po penkiolikos metų toje pačioje Parodų rūmų salėje gavau pirmąjį savo diplomą – tarsi patvirtinimą apie teisingą mažos mergaitės pasirinkimą. Ratas užsidarė.

Po mokyklos išvykau studijuoti į Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Po studijų pradėjau dalyvauti parodose ir dirbti Dailės mokykloje – tarsi pačioje geriausioje pasaulio vietoje, kurioje buvo įprasta likti iki pensijos. Taip kurį laiką ir jaučiausi, tačiau tai, kas trunka ilgai, nejučia pilkėja. Atsakomybę už santykius su aplinka ir savimi suvokiu ir kaip nedarymą to, kas išblėso. Atsinaujinti įmanoma, bet ne visada verta. Kartais verčiau keisti kryptį. Tada ir įsiklausiau į laumžirgio sparnelių plazdėjimą – išėjau iš mokyklos. Labai norėjau savo studijos, kurioje galėčiau kurti pati, priimti vaikus ir suaugusiuosius. Taip gimė „Dailės Namai“. Kai gyvenime prieidavau kryžkelę, tiesiog jausdavau, kur turiu pasukti. Kaip užkabinta pėdkelnių akis jau žino bėgimo kryptį ir nesustoja.

– „Sukneles išaugame, o poreikio glausti(s) – ne.“ Prie ko glaudžiatės sunkiomis minutėmis? Kas gelbsti, kai daugiau nei mėnesį, įsijungę televizorių, stebime kraugerišką Putino karo puotą?

– Fiziškai neturiu prie ko glaustis. Šeima – tai aš ir sūnus Alijus. Sunkiomis akimirkomis visada padeda pašnekesys arba vidinė laisvė rinktis nuostatas. Kartais glaudžiuosi prie tokių sūnaus žodžių: „Mama, kai tu grįžti, tavo kambaryje, regis, dega ta pati šviesa kaip ir tada, kai tavęs nėra, bet kai grįžti, ji šviečia kažkaip šilčiau ir jaukiau.“ Karo akivaizdoje kiekvienas šio sakinio žodis man primena, kokia nepaprasta paprastų dalykų vertė. Aušvico koncentracijos stovykloje kai kurie kaliniai atmintyje grįždavo prie dar smulkmeniškesnių kasdienybės detalių. Jie prisimindavo, kaip eina namo, rakina duris, kaip pasigirsta telefono skambutis, įjungiama elektra. V.Franklis savo knygoje citavo vieną stovykloje mirštančią moterį: „Aš dėkinga likimui, kad jis taip stipriai smogė; ankstesnis mano miesčioniškas gyvenimas mane per daug lepino, ir mano dvasinės ambicijos buvo nelabai rimtos.“ Galbūt mums irgi naudinga, išgyvenant karo faktus per atstumą, būti sukrėstiems be jokio apsikabinimo.

– „Augintiniai kartais tokie panašūs į minkštus žaislus – juos gera turėti, glostyti, glausti. Tačiau nuo žaislų jie skiriasi gyvomis akimis ir širdimi.“ Ar jūs pati kada nors esate turėjusi tokį tvirtą ryšį su kokiu nors naminiu gyvūnu?

– Vaikystėje turėjau kalytę, kurios tėvas buvo grynakraujis vilkas. Turėjome paskui dar daug šunų, bet tik Tas šuo išliko beribiam švelnaus ilgesio laikui. Nuo tada, kai vaikystėje žuvo mano gyvenimo katinas, praėjo, regis, visa amžinybė, tačiau ilgiuosi jo iki šiol. Turėjau vienintelį gyvenimo šunį, turėjau ir vienintelį gyvenimo katiną. Nors sakoma, kad geriausias šuns draugas yra žmogus, o katės – katė, buvome sukūrę nepakartojamą ryšį. Atrodo, kad pasaulyje meilė visam gyvenimui gali egzistuoti ne tarp žmonių, o tik tarp žmogaus ir gyvūno. Tačiau ir čia – jei pasiseka.

Ypatumas: E. Sudžiūtė, į kūrybinę visumą suliejusi akvarelę ir fotografiją, leidžiasi į prasminių užuominų paieškas / „Edita Sūdžiūtė Photography“ nuotr.

– „Jeigu balionėlio nepaleistume iš rankų ir pririšę ilgiausiu siūlu kontroliuotume jo skrydį iki apvalaus mėnulio, tai naktį žmonės regėtų dvi pilnatis ir manytų, kad sapnuoja. Tačiau mes juk žinome, kad tai tikra!“ Ar savo realybę, kaip ir tas dvi pilnatis, mokate susikurti pati?

– Tokiai realybei, kaip dvi pilnatys, aš moku pritarti. Tokių gebėjimų labai reikia gyvenant ir dirbant su vaikais. Pamenu, kai sūnus buvo ketverių, atitraukiau jo kambaryje spintą ir surengiau „paste/lės“ dieną. Tai buvo ne tik piešimas pastele ant sienos, bet ir žodžio šaknies „paste“ (angl. įterpti) įpareigojimas įterpti teatro elementų. Persirengiau ir susitapatinau su ką tik nupieštu veikėju. Prasidėjo improvizacija, nes santykis su vaiko vaizduotės pasauliu turi būti gyvas! Toks gyvas, kokiu kuriamą pasaulį vaikas įsivaizduoja. Ir toks tikras, kokia tikra yra visa išgalvota jo pasakų, vaizdinių, fantazijų, sapnų, prasimanymų tikrovė. Tu tiki juo, jis tiki tavimi. Štai apie ką dar yra tos dvi pilnatys.

– „Susivėlusios mintys“. Ar dažnai tos mintys veliasi ir jums?

– Veliasi, žinoma. Tik esu gana pozityvi, nesinešioju pykčio, dėl savo nesėkmių nekaltinu kitų – taip sutaupau energijos savo mintims susišukuoti ir sunkumams įveikti. Kartais leidžiu ir susivėlusiai pagyventi: kai liaunuosi įnirtingai mojuoti šukomis, sprendimai ar pagalba ateina patys tarsi savaime.

– Fotografija „Visa puokštė pilnatvės“ sufleruoja klausimą – o kas jums pačiai yra gyvenimo pilnatvė, laimė?

– Laimės formulė labai paprasta: C10H12N2O. Seratoninas, kitaip tariant. Sveikas kūno judesys skatina jo gamybą. Todėl, manau, ne iš piršto laužtas posakis: „Eiti laimės ieškoti.“ Tai ir einu vis. Tuos dešimt tūkst. žingsnių. Pilnatvė man – vidinė taika ir jausmas, kad visko užtenka, net jei ko nors ir trūksta. Pavyzdžiui, pinigų. Jų trūkumas – tik išorėje esanti problema, kurią reikia išspręsti, o pilnatvė – viduje. Vadinasi, nesusiję. Todėl iš pilnatvės visada turėsi kuo dalytis.

– „Išlavinusios intuiciją, mes daromės panašios į žvaigždėtą naktį: žvelgiame į pasaulį tūkstančiais akių.“ (C.P. Estes) Ar dažnai paklausote savo intuicijos, o gal labiau vadovaujatės protu? Kiek kadrų padarėte, kol pavyko išgauti šios mielos graužikės ir Editos simbiozę?

– O taip, – intuiciją turiu išlavintą, džiaugiuosi ja ir dažnai klausau. Protu visko neapskaičiuosi. Paklaidų įneš atsitiktinumo faktorius. Be to, pasaulyje, kuriame ne viskas yra taip, kaip atrodo, – visai nekeista regėti užsimerkus. Beje, tai vienintelis autoportretas, kur save fotografavau ne pati. Fotoaparatą į rankas daviau sūnui, nes mano rankos turėjo išaiškinti mūsų žiurkei Zuzei, kas čia vyksta. Kai turi idėją, pasiruoši, – fotosesija netrunka ilgai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių