Prozininkė N.Raižytė rašymą vadina beprotišku, bet patraukliu užsiėmimu

Pasirodė rašytojos novelių rinkinys „Nepažįstamoji iš senos fotografijos“. „Visos šešiolika novelių čia tarsi surištos vienu plonu siūleliu, todėl šią knygą beveik galima būtų vadinti ir romanu. Tas siūlelis – herojai, dirbantys įvairiuose muziejuose. Rašyti apie tai, ką gerai pažįsti, ką kasdien matai šalia, yra sunku ir ne itin įdomu. Bet kaip sakė viena mano kolegė muziejininkė, gal niekas daugiau tokios knygos ir neparašys. Gal būsiu palikusi istorijai nors šiokį tokį šių laikų kultūros ženklą?“ – svarsto N.Raižytė, dirbanti Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Pasak jos, kolegos muziejininkai rinkinyje „Nepažįstamoji iš senos fotografijos“ ieško prototipų. Radę džiaugiasi arba pyksta, nors tai nėra realistinė knyga – novelėse daug fantazijos, net mistikos. „Man norisi eksperimentuoti, bandyti, ieškoti rašymo lauke ko nors nauja“, – prisipažįsta prozininkė.

Prieš keletą metų N.Raižytė išleido romaną „Moterys ir sraigės“. Skaitytojų susidomėjimas paskatino ją šio žanro neužleisti. „Jau parašytas ir vienos leidyklos stalčiuje guli romanas „Nesudegintos ant laužo“. Tai dvigubas padaras – romanas romane. Kūrinio herojės – dvi moterys: viena gyvena inkvizicijos, raganų deginimo laikais, kita yra šių dienų rašytoja ir žurnalistė. Daugiau nepasakosiu, nes bus neįdomu skaityti. Prieš keletą metų rašiau straipsnį apie raganas kaip mitines būtybes, ta tema perskaičiau nemažai literatūros. Paskui pagalvojau: kodėl gi to nepanaudojus kūryboje?“ – pasakoja ji. Rašytoja prasitaria, kad ką tik pradėjo rašyti ir naują romaną, kuris dar neturi galutinio pavadinimo, bet taip pat turės žaidybinių elementų su laiku ir istorija. „Aš mėgstu paklausinėti skaitytojų, draugų, apie ką jie, tarkim, būdami rašytojais, šiandien rašytų“, – prasitaria Nijolė. Sako išgirstanti įdomių atsakymų, kai kuriais net pasinaudojanti. Bet siužetas būtinai turi prigyti, apsigyventi galvoje, sieloje ir širdyje. „Jeigu suvokiu, kad tai – tik atsitiktinis užklydėlis, ištrinu tai, kas jau buvo parašyta.“

Bauginančiomis prognozėmis, kad literatūros įprastu pavidalu laukia lėta mirtis, N.Raižytė netiki. Ji sako, kad reikia džiaugtis kiekvienu skaitytoju, kuris paima į rankas knygą, nes atsiliekame nuo daugiau skaitančių rusų, estų, latvių.