D.Kajokas: nesmagu, kad vis dar poeziją rašau

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – tikina poetas Donaldas Kajokas. Trūkusi achilo sausgyslė daugiau kaip mėnesiui jį privertė užsidaryti namuose. Laikinai judėjimo laisvę praradęs kaunietis apsidžiaugė staiga padaugėjusiu laisvu laiku ir stačia galva nėrė į kūrybinius vandenis.

Lietuvos rašytojų sąjungos šiemet išleista keturiolikta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knyga „Kurčiam asiliukui“ autoriui jau – istorija. Dabar ant poeto darbo stalo – romanas. Apie jį jis nelinkęs labai daug pasakoti. Kalba vis sukasi apie poeziją, nors pats D.Kajokas nežinia kelintąsyk prisiekia parašęs paskutinę poezijos knygą.
Iš pirmo žvilgsnio keistą ir nerimtą pavadinimą naujausiai savo poezijos knygai rašytojas
pasiskolino iš lotyniškos Horacijaus sentencijos „surdo asello fabellam narrare“ – „kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“. Ir paaiškino turįs savų motyvų eiles skirti šiam pasakiškam, bibliniam, Islamo, o ir Vakarų kultūrai nesvetimam padarui.

Kai kuriuose knygos eilėraščiuose, atrodo, skleidžiasi senovės išminčių pamokymai, kitur – vos keletas žodžių, kuriančių fragmentišką vaizdą. Minimalistinis poetinis kalbėjimas „Kurčiam asiliukui“ susilieja su tokiomis pat taupiomis savo išraiškos priemonėmis grafikės Jūratės Stauskaitės iliustracijomis, primenančiomis rytietišką kaligrafijos meno tradiciją.
Pokalbiui pasisukus apie jaunystę, D.Kajokas prisiminė, kaip išvengęs Komjaunimo, bet dėl to nepriimtas į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, stojęs bet kur – taip įstojęs ir baigęs dabartinį Lietuvos kūno kultūros universitetą. Tačiau pagal įgytą gimnastikos trenerio specialybę dirbęs neilgai – vienerius metus – ir darbą metęs.


„Aistra rašymui buvo labai stipri. Logikai užmerkiau akis ir išėjau visiškai į niekur. Dirbau atsitiktinius darbus: greitosios pagalbos stotyje, katilinėj. Kol patekau į Lietuvių literatūros muziejų, paskui jau kelias vedė į žurnalą „Nemunas“. Dabar man net baisu, kaip tam kvaileliui Kajokui jaunystėj atrodė svarbu rašyti“, – šypteli poetas ir užsimena, kad dabar, nuėjus nemažą dvasinės kelionės gabalą, noras rašyti dažnai apleidžia.

– Rašote romaną – ketinate visiškai pereiti nuo poezijos prie prozos?

– Su ta poezija man taip gaunasi: antrą poezijos knygą rašydamas pajutau, kad tai bus paskutinė mano poezijos knyga. Bet taip vis atsitikdavo, kad Kažkas paimdavo už rankos, atvesdavo prie stalo ir liepdavo rašyti. Taip tų poezijos knygų atsirado labai daug. Po „Kurčiam asiliukui“ atrodo, kad ši jau tikrai paskutinė. Nors prieš gerą savaitę vėl buvo poezijos antplūdis. Man jau šiek tiek nesmagu darosi: beveik 60-ties, o vis dar poeziją rašau. Eilėraščiai – jaunesnių žmonių, tarp 30–45 metų, užsiėmimas. Mano galva, šiame amžiuje žmogus parašo geriausią poeziją – tai rodo pasaulinė praktika. O prozą įmanoma ir ilgėliau rašyti.

– Koks romano siužetas?

– Į tokį klausimą niekada nežinau, ką atsakyti. Kai parašiau pirmąjį savo romaną „Kazašas“, tai vienas žmogus pasakė: jei bus dar vienas romanas, tai jis turėtų būti apie Kazašo meilę. Galvoju, gal čia tikrai apie Kazašo meilę? Meilės motyvas tikrai bus.

Kai rašau prozos tekstą, ypač – romaną, man nelabai svarbu, apie ką jis. Man daug svarbiau struktūra, žodžių sukibimai ir kas, kokia idėja iš bendros visumos išsirutulioja. Išankstinės idėjos neturiu – taip rašyti man būtų neįdomu. Iš anksto atsinešta idėja vienaip ar kitaip išsisprendžia, o idėja, išauganti iš kūrinio struktūros, turi universalesnį pagrindą. Ji egzistavo ir prieš 100 metų, egzistuos ir praėjus dar 100-ui. Tai idėja, neturinti laiko problematikos.

– Grįžkime prie poezijos. Kodėl naujausią poezijos knygą pavadinote „Kurčiam asiliukui“?

– Čia yra daug prasmių, kiekvienas susiras savąją. Bendrąja prasme posakis „Kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“ reiškia kalbėti niekus, tuščiai taukšti, nes asiliukas – kurčias. Rimtoji, aukštoji poezija stengiasi kalbėti apie kertinius būties dalykus. Tačiau vartotojiškoje visuomenėje poezija ne itin svarbi. Internetas, televizijos įbruka pseudo klausimus, pseudo problemas, ir žmonės tuo gyvena. Kai keli universalesnius klausimus – tiek vidinius, tiek išorinius – pasijunti kalbąs kurčiam asiliukui. Mažai kas to klausosi. Žmogui poezijos prireikia tik tada, kai jo paties gyvenime iškyla kertinių problemų. Kažkas jo viduje suverpetuoja, jis pasižiūri ir sako: o varge, poezijoje juk kalbama apie tą patį, ką aš dabar išgyvenu.

– Nors kalbėjimas kurčiam asiliukui – perkeltinis, vis dėlto ne viename eilėraščių atsikartoja ir tikras lyrinis personažas asiliukas. Kas sudėta į šį asiliuką?

– Asiliukas mano eilėraščiuose turi labai daug visokių atspalvių: nuo vaikų knygų asiliuko su skaičiuotėmis ar Pūkuotuko murmelių iki Islamo, evangelinio ir kitokių asiliukų. Yra ir užuomina į Niko Pirosmani asiliuką. Manęs kartais klausia: kodėl tu rašai apie asiliukus, kurių Lietuvoje nėra? Atsakau, kad daug ko Lietuvoje nėra. Be to, per tikėjimą, pasakas ir kitus sluoksnius asiliukas mūsų sąmonę yra pasiekęs. Todėl visiškai nesibaimindamas įvedu asiliuką į savo tekstus.

– Skaitant jūsų eilėraščius susidaro įspūdis, kad vien tekstą perskaityti per maža – reikia išmanyti pasaulio literatūrą, skirtingų kultūros tradicijas, gaudytis lotynų kalboje. Koks, jūsų akimis, yra jūsų poezijos skaitytojas?

– Geriausias mano poezijos skaitytojas – tas, kuris eina panašiu dvasiniu intelektualiniu keliu kaip aš. Gal Lietuvoje yra kokie 300, o gal 1000 tokių kajokiukų, kurie eina ir mano knygas išperka.

– Užsiminėte apie dvasinį kelią. Kurlink jis vedė?

– Formavausi sovietmečiu, kai visa rimtoji filosofija buvo neprieinama. Šventą raštą atradau labai vėlai. Iš pradžių krikščionybė mane nuvylė, pasukau Rytų link: hindu, budizmas, dzenbudizmas. Skaičiau savilaida išleistas knygas, užsiėmiau meditacine praktika. Kai apsukau ratą, vėl pasiėmiau į rankas Bibliją, ir pamačiau, kad ji mane įsileidžia. Vadinasi, iš pradžių buvau jai nepasiruošęs. Dabar aš nė vieno Rytų ir Vakarų kultūrų šventraščio nebepriešpastatau vienas kitam – jie visi man vienodai nuostabūs ir gražūs.

Kadangi nuėjau tokį kelią, mano eilėraščiuose daug aliuzijų tiek į Rytų, tiek į Vakarų kultūrą, į skirtingus, tikėjimus, filosofines sistemas. Nepaisant visų tų aliuzijų, manau, kad geras eilėraštis turi turėti pagrindinį lygmenį, perskaitomą, suprantamą visiems: turi būti kažkokia istorijėlė, emocija, įtraukiantis energetinis laukas. Tai yra privalomas lygmuo, ir jis turi paveikti skaitytoją: galbūt sujaudinti, galbūt nukreipti tam tikro mąstymo linkme. Tie, kurie žino apie mano užsimenamas filosofines ir teologines sistemas – iš eilėraščio pasiims antrą dugną, kurie žino dar daugiau – ir trečią.

Jei pagrindinio lygmens eilėraštyje nėra, manau, jis nėra vykęs – tuomet jis skirtas ne tiek žmogui apskritai, kiek intelektualams, filosofams ar teologams.

– Vis dėlto, ar prie kai kurių pavardžių, pavadinimų ar terminų (minite Li Bo, Bodhidharmą, cituojate Koheletą, Bhagavadgytą) jūsų eilėraščiuose nereikėtų dėti išnašų su paaiškinimais – galbūt tai ir skaitytojų ratą išplėstų?

– Nemanau. Tarp kitko, tokia praktika yra: T.S.Elioto eilėraščiai tiek gimtąja anglų kalba, tiek lietuviškai (Kornelijaus Platelio vertimas) leidžiami su išnašomis. Ten yra tokių aliuzijų, kurių daugelis nesuprastų. Bet čia jau – akademiniai, klasikų raštai. Aš savo tekstuose išnašų nenorėčiau dėti – juk pirmasis planas suprantamas (ar bent jau turėtų būti suprantamas) daugeliui. Antra vertus, jei tos išnašos ir būtų – gali parašyti, ar tai užuomina į kažkurios Upanišados (indų šventųjų raštų, aptariančių meditaciją ir filosofiją, dalis – aut. past.) tekstą, ar tai kažkurio dzeno meistro žodžiai – vien perskaityti neužtenka. Kad tai suprastum, reikia eiti dvasinės praktikos keliu – juk dzenas apskritai yra neperskaitomas, tai reikia patirti. O jei neturi tokios patirties, skaityk neskaitęs. Todėl ir tos išnašos nieko gero neduotų – nebent padidintų pseudointelektualumą.

– Stiliaus, formos požiūriu, jūsų eilėraščiai ganėtinai skirtingi: vienuose – vos vienas kitas žodis, kiti – ilgesni, rimuoti. Kaip renkatės formą, kuria eilėraščiuose išreiškiate savo mintis?

– Poetas formos nesirenka – ji pasirenka poetą. Ateina kažkoks impulsas, energetinis debesėlis, kuris nori nusileisti į tekstą, ir nežinai, kiek tas debesėlis užims eilučių: gali įsitekti trijose eilutėse, gali ir daug erdvesnių namų pareikalauti. Jei bent 70 procentų to energetinio krūvio, kurį patyrei, apsigyvena tekste, tai yra sėkmė. Genialiuose tekstuose turbūt apsigyvena apie 80 procentų minėto krūvio. Ir čia jokio skirtumo, kokia eilėraščio forma – ilgas, trumpas, rimuotas ar ne.

Todėl aš ir sakau, kad po geru eilėraščiu neturi būti poeto pavardės, nes jis yra tik laidininkas, tarpininkas. Juk poeziją diktuoja kažkas kitas – galima būtų sakyti Dievas, bet skambės kiek arogantiškai. Bet kokiu atveju, kažkas, didesnis už tave. Po tuo, kas ateina per tave, neturėtų būti tavo pavardės. Dėl to aš labai džiaugiuosi, kad, nuėmus naujosios mano knygos aplanką, ant jos viršelio nebelieka nei mano vardo, nei pavadinimo. Knygos iliustracijų autorė Jūratė Stauskaitė ir apipavidalintojas Romas Orantas mane suprato be žodžių.

– Poezijoje naudojate savo sugalvotus žodžius. Bendrinės lietuvių kalbos lobių jums per maža?

– Poetui žodžių visada per mažai. Sakyčiau, eilėraščiai ir rašomi dėl to, kad nėra vieno žodžio apibūdinti tam, kas tave stipriai palietė. Kadangi nėra vieno, tai reikia pasakyti daug žodžių. Ir susikurti savus.

– Viename eilėraščių rašote „bepasikajokaudami“. Ką reiškia „pasikajokauti“?

– Kas kaip nori, tas taip galvoja. Man buvo įdomu į tekstą šypsningai įpinti savo pavardę. Tai – tiesiog pasišypsojimas iš savęs. „Pasikajokaudami“ veikia ne kaip kokie senovės išminčiai, bet su šypsena. Tie, kas išmano mūsų literatūrinį kontekstą, knygoje ras nemažai užslėptos šypsenos.

– Iš kai kurių jūsų eilėraščių išnyksta žodžiai – lieka tik nutylėjimą reiškiantys daugtaškiai. Tam, ką norisi išreikšti eilėraštyje, nebeužtenka žodžių?

– Matyt, turite omenyje ciklą „Šimtas vėjuos raustančių šermukšnių“. Tas trijų eilėraščių ciklas knygoje pasikartoja, bet kiek kitaip, tris kartus. Mano galva, jis labiausiai pavykęs – ten matematiškai tiksliai suvesti tam tikri atsikartojimai. Ciklo pavadinime minimas skaičius – šimtas – atsikartoja paskutiniajame knygos eilėraštyje, kur minima šimtoji nuklydusi avelė. Iš Evangelijos žinome, kad 99 avelės sekė ganytoją, o šimtoji nuklydo. Kitur rašau apie šimtą pražydusių lelijų. Viskas susiveda į mistinio skaičiaus – 100 – traukos lauką. Visi šie dalykai atidų skaitytoją turėtų pasąmoningai veikti. Juk poezija kartais iš sąmoningos proto dėžutės išslysta. Būna – jaučiu, kad kai kuriuose eilėraščiuose parašyta teisybė, bet logiškai to paaiškinti negaliu. O praeina metai, kiti – eilėraštis man pačiam atsiskleidžia, ir galiu jį logiškai paaiškinti. Intuicija, ateinanti iš aukštesnių sąmonės lygmenų, visuomet yra logiška, tik mes nesugebame jos logiškai paaiškinti.

Matematika ir poezija – kadangi jom abiem labai svarbios proporcijos – savo esme giminingos tarsi dvynės sesės. Tik poezijoje proporcijos pagaunamos intuityviai. Domėdamasis poezija, pradėjau suprasti matematikos esmę – dabar aš galiu šnekėtis su tam tikro lygio matematiku, į matematiką žiūrinčiu kaip į tam tikrą filosofiją.

– Kažkas pastebėjo, kad, kuo toliau, tuo jūsų poezijoje mažiau žodžių ir daugiau tylos...

– Žmogus rašo tol, kol keliauja savo vidinę kelionę. Bet atsiranda kažkoks momentas, kai žmogus pradeda jausti, kad jam užtenka tik kelionės. Štai Kristus nieko nėra užrašęs: pradėjęs mokyti žmones, jis jau buvo nukeliavęs savo dvasios kelionę. Ir mūsų kaimuose daug išminčių, kurie nieko neužrašo. Taigi, kuo toliau eini – tuo daugiau tylos, tuo mažiau noro rašyti. Tampa daug svarbiau tiesiog būti, o ne užrašinėti.

– Viename eilėraščių – apie milijardus snaigių ir dievišką stilių – netgi rašydamas suabejojate, ar tai daryti verta: klausiate, „ar ši informacija verta tiek daug ženklų“.

– Eilėraštyje „apie dievišką stilių“ yra dvigubas suabejojimas, žaidybinis elementas: abejoju ir savo, ir Dievo ženklų gausa, kuris per milijardus ženklų – milijardus snaigių – mums parodo, kad sninga.

– Kas jums apskritai yra poezija?

– Tai yra amžinas klausimas. Į jį kiekvienas poetas skirtingu kūrybos etapu atsakys skirtingai. Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką. Į tokius mano žodžius poetas Aidas Marčėnas kažkada nusišaipė: gal geriau prie Ignalinos elektrinės reikia jungtis? Bet paskui jis sutiko su mano mintim apie energetinę grandinę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Agni

  Agni portretas
Niekada nemėgau šito pasipūtusio, prastą poeziją rašančio asiliuko. Gerą poeziją mėgstu. O kiek yra žmonių nemėgstančių ir neskaitančių poezijos. Kiti domisi daile, kiti muzika, kiti gal tik paukščių čiulbesiu. Manau, kad pastarieji vertesni didnės pagarbos už pasipųtusiom ausim Asiliuką Donaldą.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių