Dirbant knygyne tenka gelbėti žmones

Knygų atrankos metodai, prieš suguldant jas į lentynas, priverčia su jomis susipažinti. Atrinkinėjant kūrinius tenka skaityti kritikų atsiliepimus, o jei įmanoma, susitikti net su pačiais autoriais.

– Žmonės skundžiasi, kad dėl laiko stokos randa mažai laiko skaitymui. Kaip jūs randate laiko?

– Tokiu atveju tiems, kurie sako, kad neturi laiko skaitymui, rekomenduočiau skaityti poeziją. Tai – greita ir konkretu.

– Kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti?

– Pirmoji, kurią rekomenduočiau, – nuostabus K. Navako laiškų ir eilėraščių rinkinys „Lorelei“, išleistas 2013 m. Dieviškas dizainerės Sigutės Chlebinskaitės darbas tą knygą pavertė voku su atskira šūsnimi laiškų. Pats K. Navakas yra užsiminęs, kad yra planų šią knygą perleisti, jos tiražas pasibaigęs. Manau, kad skaitytojai iš knygynų iššlavė ją per pusmetį.

Šioje knygoje nepaprastai gražia, poetiška kalba rašomi laiškai esamai arba nesamai mylimajai. Galima sakyti, visa tai pateikta su didžiausiomis vidinėmis dramomis, pakibirkščiavimais, kvestionavimu, ar tai tikrai yra tas jausmas, dėl kurio verta rašyti laiškus ir juos išsiųsti. Arba – jų neišsiųsti.

Manau, kad mes visi turime tokius menininkus, kurie mums labai arti širdies, – tai gali būti kino režisierius, dailininkas, muzikantas, rašytojas. K. Navakas – rašytojas, kurį aš labai gerai gebu pajausti – tiesiog skaitai ir jauti, atpažįsti save.

Kita mano rekomenduojama knyga – Willo Gompertzo „Ar tai menas?“, išleista Modernaus meno centro. Tai savotiškas vadovėlis, pasakojantis apie modernųjį meną ir aprėpiantis 150 šio meno kūrimo metų. Leidyklos atstovų teigimu, knyga skirta mokyklinio, vyresnio amžiaus vaikams. Tačiau ją skaitant susidarė įspūdis, kad ji idealiai tinka visiems, su menu susijusiems labai mažai. Arba atvirkščiai – susijusiems, bet norintiems pasikartoti, iš naujo prisiminti informaciją.

Knyga „Ar tai menas?“ labai iliustratyviai ir gyvai pasakoja apie žymiausių modernaus meno atstovų kūrinius. Per žaismingą pasakojimą, per nuostabiai ryškiai nupasakotas aplinkybes mes puikiai patiriame tą kuriamą meną.

Trečioji knyga, kurią rekomenduoju – Jurgio Kunčino „Tūla“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Visai neseniai ji perleista, džiaugiuosi, kad šį nuostabų kūrinį galės perskaityti kuo daugiau žmonių.

„Tūla“ pasižymi labai poetiška kalba, joje pasakojama apie fatališką netektį, apie bastymąsi be vietos, valkatavimą, net sovietinio gyvenimo priespaudą. Man labiausiai patiko tai, kad tomis gatvelėmis, kurias puikiai aprašė J. Kunčinas, vaikštau beveik kasdien.

– Kodėl vis grįžtate prie K. Navako knygos „Lorelei“?

– Turbūt dėl to, kad ji padėta pačioje garbingiausioje mano kambario vietoje – ant palangės. Kas rytą, eidama į balkoną gerti kavos, aš pasiimu vieną laišką iš knygos ir permetu jį akimis. Kaip jau minėjau, iš K. Navako mokausi platesnio akiračio ir gražios kalbos.

Yra knygų, prie kurių norisi sugrįžti. Tai ir Marcelis Proustas, Antano A. Jonyno, Mindaugo Nastaravičiaus poezija. Yra daug autorių, kurie, perskaityti vienu metu, įpareigoja tave prie jų grįžti po tam tikro laiko. Kiekvieną meną mes pažįstame per savo patirtis ir atsiminimus, todėl, grįžus prie jų po kelerių metų, kartais sugebame perskaityti visai kitaip.