Dirbant knygyne tenka gelbėti žmones

– Ar dažnai tenka ieškoti klausimų ir atsakymų knygose?

– Kiekvieną iš mūsų klausimai kamuoja neišvengiamai. Prisimenu vieną istoriją iš darbo „Rūdninkų knygyne“. Kartą atėjo viena labai suglumusi ir liūdnai nusiteikusi moteris. Galima sakyti, kartu su ja mes apsiverkėme. Ji prašė jai padėti per literatūrą arba muziką.

Moteris buvo neseniai išgyvenusi skyrybas, dėl to galima sakyti, kad knygos parinkimas jai buvo tarsi vaistai „dūšiai“ – bandymas išsigelbėti, atsakyti sau į klausimus, kurie kamuoja.

– Ar vėliau moteris sugrįžo? Ką ji sakė?

– Taip, ji padėkojo ir sakė, kad tai buvo labai vietoje ir labai laiku. Galiu netgi išduoti paslaptį, kokia tai buvo knyga, – Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“. Tai dviejų žmonių susirašinėjimas ir, galima sakyti, santykių ir savęs aiškinimasis.

– Į kokius klausimus jums padeda atsakyti knygos?

– Dažniausiai tai – klausimai apie savęs ieškojimą. Tuomet, kai jauti, kad kažkas kelia nerimą, spaudžia. Turbūt visi gyvenime susiduriame su, sakykime, sąžinės akistata. Juk mūsų gyvenimas kaip linksmieji kalneliai – būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Su pastaraisiais, nors ir nesinori, tenka susidurti. Toks „pasiremontavimas“, savęs ieškojimas kartais ir yra literatūra.

Be abejo, skaitome ne tik dėl to. Pavyzdžiui, man skaitymas pirmiausia padeda išmokti gražios kalbos. Skaitymas dar mokykloje, skaitymas suaugus, – jis visada sugeba nustebinti. Tarkime, kad ir tas pats K. Navakas  ar Witoldas Gombrowiczius.

Aš kartais juos skaitau ir galvoju, kaip jie sugeba taip originaliai, taip nuostabiai ir nekasdieniškai pažvelgti į kasdieniškus dalykus. Iš literatūros mes galime mokytis į daiktus žiūrėti visiškai kitu kampu. Nupūsti dulkes, išvalyti stiklus, kad matytųsi spinduliai.

– Grįžkime prie kalbos mokymosi. Skaitant knygas vieniems svarbiau, kaip vystoma istorija, o jums – kalbinis aspektas. Ar ne?

– Visiškai teisingai. Su viena drauge neseniai apie tai diskutavome, net savotiškai susiginčijome. Ji  kategoriškai sakė, kad mes skaitome tam, kad matytume istoriją. Tačiau aš sakau, kad yra kita grupė žmonių, skaitančių dėl kalbos ir pačios kalbos struktūrų – to, kaip sudėlioti sakiniai, koks jų ritmas, kaip žaidžiama žodžiais ir prasmėmis. Tai man yra daug svarbesnis dalykas, nei tai, kokia istorija pasakojama.

– Kaip nepažįstamam knygyno lankytojui rekomenduoti knygą?

– Visa tai – susipažinimo ir komunikacijos menas. Kartais ateina koks žmogus ir sako, kad neėmė knygos į rankas nuo mokyklos laikų. O tam žmogui, pavyzdžiui, 50 metų. Ir jis paprašo, kad padėčiau, kad surasčiau jam kažką, nuo ko jis vėl galėtų pakilti, atsispirti, pabandyti pažinti ne tik literatūrą, bet ir visą meną.

Yra žmonių, knygose ieškančių pagalbos. Būna ir tokių, kurie labai stengiasi surasti kažką naujo ir neįprasto, nes jau yra daug ką skaitę. Tas pasirinkimas, ta pagalba, ar kitaip – konsultavimas – vyksta pokalbio metu, bandant aiškintis, kas žmogui dabar aktualu, apie ką jis nori skaityti. Ar jis nori grožio ir šviesos pliūpsnio, ar ko nors rimtesnio, sudėtingesnio. Pabandai suprasti, koks dabar žmogaus gyvenimo etapas ir bandai tą etapą apvilkti tam tikru rūbu.

– Jei taip rekomenduojamos knygos, reikia jas pačiam labai gerai išmanyti. Ar tai sunki užduotis?

– Didžiausia kiekvieno knygyno darbuotojo svajonė – būti perskaičius visas knygas lentynose. Tačiau „Rūdninkų“ knygynas nėra milžiniškas. Be to, knygyno lentynos nėra guminės, į jas sutalpinti viską, kas išleidžiama, tiesiog fiziškai neįmanoma.

Todėl atrankos kriterijai turi būti, kartais jie labai griežti. Svarbiausia tai, kad kiekvieno knygyno lentynose turi būti laiko patikrinti klasikos kūriniai – Ernestas Hemingway, Franzas Kafka, W.  Gombrowiczius.

Žinoma, turi būti ir kažkas įdomesnio, tokia vyšnia ant torto – galbūt naujesni, mažiau žinomi vardai. Galbūt visiškai ekscentriška ir šokiruojanti literatūra, būna ir tokių variantų. Svarbiausia, kad kiekvienas atėjęs žmogus rastų ką nors sau, ta įsigyta knyga jį nustebintų.