Dievas yra vaizdų visuma

Gustavo Dorė - vieno populiariausių XIX a. vidurio Prancūzijos knygų iliustratoriaus - asmenybė ir jo sukurtos Biblijos iliustracijos tapo savotišku naujausios Torgny Lindgreno knygos „Dorė Biblija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006) pagrindu.

Skaityti ir rašyti nesugebantis bevardis veikėjas „rašo“ į magnetofoną „Sony MZN“ - vienintelį daiktą, skiriantį jį nuo laikinumo šiame pasaulyje - Bažnyčios užsakytą knygą apie Dorė, kurioje sumyšta biblijinės, Dorė ir jo paties istorijos. Magnetofone įrašo pirmąjį prisiminimą: atversta Dorė Biblija (prancūziškas originalas raudonais odiniais viršeliais). Jame „išsaugo“ savo išsilavinusius tėvus, senelį – švedų kalbos ir literatūros specialistą, pirmąją mokytoją, korespondentą Manfredą Marklundą, torparą Petersoną ir save – disleksija sergantį Vesterboteno krašto gyventoją...

„Literatūros negalima skaitinėti, ją reikia laikyti savo sieloj“, - mokė senelis skaityti negebantį anūką. Ir šis viską įsimindavo, kartodavo, mėgdžiodavo, cituodavo ir apmąstydavo tai, kas jam buvo kada nors perskaityta. Neįgaliuoju laikomo veikėjo likimas klostėsi permainingai: blogiausias mokinys klasėje ir puikiausias biblijos ir Dorė žinovas; psichiškai nesveikų žmonių prieglaudos auklėtinis ir kompetentingas muziejininkas; statybų, restoranų virtuvių, elektrinės darbininkas ir Riksdago narės padėjėjas.

„Tas nedidelis mano trūkumas – nesugebėjimas skaityti ir rašyti – tikriausiai smarkiai pakeitė mano pojūčius ir mąstymą. Kiek aš visko išvengiau, netekau, nepatyriau! – prisipažįsta veikėjas. Tačiau jis turi į ką atsiremti ir ta atrama yra Dievas: „Niekas neatskirs manęs nuo Dievo ...>. Visi tie šimtmečiai jam nieko nereiškia. Dorė Biblija kaip tik ir vaizduoja nuo laiko nepriklausomą žmogaus ryšį su Dievu. Jo valios neišvengė pirmieji žmonės, neišvengs ir paskutiniai. Jei galėčiau skaityti ir rašyti ...>, mano santykis su Dievu tikriausiai būtų sudėtingesnis, gal būčiau nuo jo labiau nutolęs“.

Netekęs savo brangiausios knygos, kurią dar su seneliu išstudijavo iki menkiausių detalių, personažas imasi „gyvenimo darbo“ - atkurti atmintyje nešiojamas Dorė iliustracijas. Nes Gustavo Dorė nupieštų vaizdų visuma yra Dievas, „tik juos reikia turėti visus vienoj vietoj“.

T.Lindgrenas teigia, kad „Dorė Biblija“ – tai knyga apie gyvenimo melą ir poreikį jo atsikratyti. „Melas sugeba augti, kerotis ir pasidaro viso gyvenimo melu. Ačiū Dievui, kad aš neįsileidau gyvenimo melo į savąją būtį“, - tvirtina veikėjas, tikintis, kad yra visų mylimas. Tikinantis, kad nujaučia kiekvieną tėvo žodį, kurį jis norėjo pasakyti. Du laiškai - sugalvotas jo paties ir parašytas tėvo (bet neperskaitytas) - liudija personažo savotišką pastangą atsiriboti nuo tiesos. Kita vertus, jo tikėjimas meile ir mylinčiais žmonėmis atskleidžia gana aiškią religinę poziciją, nesvyruojantį tikėjimą, gyvenimo filosofiją, nepagrįstą tuštybe. Biblijos fone vienišiaus, bevardžio keistuolio, kurio „su pasauliu niekada nejungė jokia raidė“, tragikomiškas gyvenimas įgauna netikėtų prasmių...