Diena, kuriama žmogaus

„Bernardinai.lt: Aštuntoji diena“ atsirado iš www.bernardinai.lt „archyvuose“ susikaupusių vertingų tekstų, kuriuos, kaip teigia knygos sudarytojas A. Navickas, atėjo laikas „gelbėti“, nes „tik nedidelė tekstų dalis yra meteorai, kurių prasmė sudega pasibaigus dienai“, o daugelis jų beveik negrįžtamai „užpustomi naujos informacijos smiltimis“. Tai pirmoji internetinio dienraščio parengta knyga, skirta eseistikai. Dar tikimasi išleisti geriausių pokalbių bei komentarų rinktines.

A. Navickas taip aiškina knygos pavadinimą: „Kodėl aštuntoji diena? Nes septintąją dieną pasaulio kūrimas nesibaigė. Nes mes kiekvienas esame Kūrėjo bendražygiai, ir visi kartu dalyvaujame aštuntojoje kūrimo dienoje. Nes Viešpats mums patikėjo duoti vardus, ir mes vis dar ieškome tiksliausių žodžių sukūrimo stebuklui išreikšti“ (P.10).

Iš daugelio autorių, reguliariai ar epizodiškai rašančių dienraščiui, atrinkti šešiolika - skirtingų amžiumi, stilistine raiška, bet vienijamų gebėjimo matyti, stebėtis ir gerai rašyti. Tarp tų šešiolikos rasime J. Sasnausko, S. B. Jurčio, D. Kazragytės, G. Morkūno, A. Navicko (pavadinkime juos knygos koziriais) pavardes, o ir kiti, žinomi gal kiek siauresniam skaitytojų ratui, ne mažiau įdomūs. Asmeniškai man labai patrauklus D. Petrošiaus ir G. Kazlauskaitės talentas, įžvalgos ir branda.

Tekstuose aptinkame ne tik įdomių, originalių minčių, kviečiančių mąstyti ir komunikuoti, bet ir tikrų išminties blyksnių. Nėra taip būdingo šiuolaikinei eseistinei minčiai nirtulingo kalbėjimo, pagiežos „ne taip surėdytam“ pasauliui. Tekstų autoriai ir naratoriai tarytum išsicentrina - atsisako ekshibicionizmo, vengia susireikšminimo, dirbtinės egzaltacijos ir demonstratyvaus nihilizmo. Kad ir kokius skaudžius išgyvenimus, patirtis viešina autoriai, tekstams nestinga šviesos ir ontinio lygmens, nes virš visko sklendžia Dievas – nereikalaujantis įrodymo, ne davatkiškas; kaip atsvara, kaip būtinybė, savaiminė kategorija... D. Petrošius esė „Dangaus stebėjimai: dangaus vienaskaita“ rašo: „Dievas privalo būti, kad mums nereiktų kasdien viską perskaičiuoti iš naujo, kad būtume apsaugoti nuo savo smalsumo ir niekada visko iki galo nesužinotume. Kad išliktų begalybė. Laiko ir erdvės“ (P.102).

Knyga, iliustruota subtiliomis O. Staponkutės iliustracijomis, taip sudaryta, kad tekstai atrodo limpa vienas prie kito, atskleisdami keistą gyvenimo vienovę ir įvairovę. Mąstymo priežastimi tampa Vilniaus miestas, debesys, kompiuteriniai žaidimai, miesčioniškumas ar davatkiškumas, religinės ir valstybinės šventės – daug labai paprastų ir sudėtingų dalykų, dažnai nepastebimų ar erzinančių, o knygos puslapiuose staiga tampančių reikšmingais ar savaime suprantamais.

„...> aš vis tiek nesiliauju tikėjusi, kad tik knygos yra šventos. Knygos, ne laikraščiai. Knygos yra sukaupusios amžių filosofijos, religijos ir visokiausių fikcijų paguodą. Knygose nusėdo liūdesys. Jis saugiai, tvarkingai uždarytas, laikraščiuose jis egzemuoja. Išmeskite laikraščius, kai juos perskaitote. Išmeskite juos lengva ranka, nes jie užima nemažai vietos, kabina akis ir oro infekcijos būdu, panašiai kaip maras ar indėniškos durnaropės, skleidžia liūdesį. Senėjimo liūdesį, laiko slinkties sielvartą. Knygos jį įkalina. Džinas butelyje. Jų galima neatsiversti metais ir dešimtmečiais“ (P.191), - rašo G. Kazlauskaitė. „Bet galima atsiversti ir dabar pat“, - gundo vidinis balsas.