“Dangaus karalystė“ – kryžiuočių karai pagal kino gladiatorių Skotą

Ridlis Skotas tai padarė dar kartą. Vėl „pagamino“ tvarkingą istorinį „blokbasterį“. Po „Gladiatoriaus“ pasipylė daugybė bandymų susižerti pinigėlių skydais bei kalavijais. Bet pasisekė vėl – tik didžiajam meistrui, kuris tai į reginio kiną grįžta, tai pasiduoda pagundai pažaisti su mažesniu biudžetu bei atsakomybe.

„Dangaus karalystė“ teisinga daugeliu momentų ir komponentų. Yra efektingos masinės scenos, didinga istorija, ne viena koja ant siužeto pasirėmę aktoriai. Net skystokai vaidmenis kuriantis Legolasas Orlando Blumas kažkaip pakenčiamas.

Idėjiškai juosta taip pat gerai sudėliota į aktualius visais laikais klausimus. Ir priešai taip pat žmonės, netgi garbingi. O karas ne dėl karo, o dėl taikos ir tolerancijos kitatikiams.

Gal tik filmo pradžioje kiek papiktnaudžiauta kompiuteriniais efektais. Turbūt filmavimo grupę oro sąlygos apvylė, o gal tiesiog natūralus smėlis nesugebėjo įspūdingai žvilgėti. Todėl keli pradiniai vaizdeliai atrodo tarsi vaikiški paveikslėliai. Bet toliau viskas aukščiausiu lygiu. Skotas pasistengė įtikinti istorijos realumu. Jei kalvis, tai turime pamatyti jo meistrystę. Tvarko šulinuką, stato užtvankėlę. Liaudies atstovas. Su meistriškai nukaldinta kalavijo rankena, kurios atspindima šviesa tiesiog akina.

Masinės scenos meistriškos – ką Skotas sugeba, tą sugeba. Tiek „Gladiatorius“, tiek „Juodojo vanago žūtis“ veiksmo epizodais pribloškė. Priblokš ir „Dangaus karalystė“. Ir, atrodo, be švaistymosi vizualiaisiais efektais. Tikri tikrų vyrų mūšiai. Tikras kraujas ir tikra geležis. Netgi įtariai žvelgdamas į paskutiniuosius karius, rikiuotėje nepamatysi multiplikacinių linijų, o po kojomis – ne filmavimo paviljonų smėlis. Su istorija režisierius irgi atsargiai prasilenkė. Visi personažai iš tikrųjų egzistavo. Ir įvykiai tokie 1187-aisiais dėjosi. Jeruzalę toks baronas Balianas gynė. Aišku, ne kalvis jis buvo, bet tam ir Holivudas, kad vergas taptų didvyriu, o paprastas „runkelis“ gražuolės širdį pavergtų. Jaunasis karalius Boduenas iškeliavo anapus irgi ne taip efektingai, kaip filme. Tačiau negi tokiam persikūnijimo genijui, kaip Edvardas Nortonas, uždrausi pasireikšti? Gražuolė Eva Gryn išvis pasaka, akių neatitrauksi. O meilės istorija kažkaip lengvai ir užtikrintai įsipina į veiksmo šuorus.

Kad ir apie tolimus laikus „Dangaus karalystė“ porina, režisierius aiškiai piešia šių dienų vieningos Europos vizijos kontūrus. Truputėlį auklėja egoistus politikus. Korektiškai kliūna ir Bušui su Putinu. Jei nenori, to pastebėti nebūtina. Gali tiesiog žavėtis atgijusiu kanopų bildesiu ir kardų žvangesiu. Už 130 milijonų dolerių Skotas surengia tikrą atrakcioną, sumontuotą su kitu atrakcionu. Baigiasi vienos karuselės, prasideda kitos. Kiekvienas lavonėlis tarsi atskiras efektas. Mūšiai skiriasi vienas nuo kito kaip diena ir naktis. Čia ne koks „Aleksandras Makedonietis“. Kariaujama daug. Skirtingai. Išradingai. Pulkai tai žengia į gūdžią tamsą, tai Skotas staiga fiksuoja dramatišką „stop kadrą“ ar atranda netikėtą vartų šturmo filmavimo kampą.

Kada norisi kiek atsipūsti nuo masinio epinio šturmo, į sceną užkopia solidi kino artilerija – Lajamas Nysonas ir Džeremis Aironsas. Papildomi kilogramai gigantiškam reginiui, kuris veikia visais atžvilgiais. Po „Paskutinio samurajaus“ kažko panašaus nebuvo...

Nepaisant beveik visos kritikos palankumo serui Ridliui Skotui, jo „Dangaus karalystė“ po pirmojo demonstravimo savaitgalio JAV atsidūrė ties nepavydėtinu finansiniu žlugimu. Prie minėtų gamybos išlaidų pridėjus reklamines, juosta atsiėjo gal net 185 milijonus „žaliųjų“, o nesugebėjo surinkti net 20. Analitikai būgštauja, kad amerikiečiai tingi eiti į kiną arba tiesiog chamiškai taupo „Žvaigždžių karų“ pabaigai. Ir taip jau 11 savaičių, stumdami kino kūrėjus į absoliučią paniką.

Meistrą Skotą dabar galėtų paguosti Europos kino salių lankytojai. Pasirodo, mes jo filmus labiau vertiname. Ir tik mes galime apginti jo kino Jeruzalę nuo sugriovimo.