Jei nesi gyvas ar miręs klasikas, kūrybos deramai eksponuoti nėra kur

Nors iš pirmo žvilgsnio mieste tarsi ir netrūksta galerijų, didesnių ir mažesnių parodų salių, menininkai choru skundžiasi: trūksta vietos ir kauniečių dailininkų parodoms, ir kultūrinės erdvės, kurioje galėtų būti įgyvendinami šiuolaikinio meno projektai, jungiantys įvairius žanrus. Apie tai dailininkai, kitų kūrybinių sąjungų atstovai, menotyrininkai, galerijų vadovai, kultūros renginių organizatoriai karštai diskutavo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus surengtame pokalbyje. Savivaldybei diskusijoje atstovavo kultūrą kuruojantis vicemeras Stanislovas Buškevičius ir Kultūros skyriaus vadybos poskyrio vyriausioji specialistė Jovita Jociuvienė.

Kotryna Dzilavjanaitė, Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus menotyrininkė:

– Miesto dailininkams rūpimą problemą įvardyčiau taip: Kaune labai trūksta solidžių, publikai lengvai pasiekiamų parodoms rengti skirtų erdvių. Dailininkų sąjungos Kauno skyrius vienija beveik 300 narių, o sąjungai priklauso tik galerija „Meno parkas“. Joje gana dažnai rodoma ir užsienio autorių kūryba, nes įgyvendinama daug tarptautinių projektų. Į kelias prestižines parodų sales – Paveikslų galerijoje, M.Žilinsko galerijoje – Kauno menininkai retai kada gali pretenduoti. Paveikslų galerijoje parengus profesoriaus Algimanto Miškinio dovanotos kolekcijos ekspoziciją, vietos dar labiau sumažėjo. Ekspozicinio ploto problemos ypač paaštrėja, kai vyksta didelio masto meno renginiai – Tekstilės bienalė, Kauno fotofestivalis. Tada tenka atsiminti ir netradicines erdves – buvusį Mėsos kombinatą, Psichiatrijos ligoninę, pastatų fojė. Deja, ne visur saugu. Iš VDU fojė surengtos tekstilės parodos neseniai buvo pavogta darbų.

Kristina Civinskienė, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodų skyriaus vedėja:

– M.Žilinsko galerija orientuota į tarptautines parodas. Paveikslų galerijoje keičiamoms ekspozicijoms liko tik apatinė salė. Joje paprastai pristatomi dideli projektai. Daug vietos galerijoje užima A.Miškinio kolekcija. Ji kėlė didelį susidomėjimą tik po atidarymo, dabar yra lankoma gana menkai. Nepalyginsi su geriausio metų kūrinio paroda, kuri žadina didelį žmonių smalsumą, aktyvumą, yra lydima edukacinių projektų.

Algė Gylienė, „Kauno lango“ galerijos menotyrininkė:

– Skundžiatės vietos stoka, o dvi parodų salės Paveikslų galerijoje yra paverstos fondų saugykla.

Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, tapytojas:

– Gal reikėtų intensyvinti parodų grafiką, tada jas dažniau būtų galima keisti?

Kristina Civinskienė:

– Taip, dvi Paveikslų galerijos sales užima sukaupti eksponatai – jų nėra kur dėti, trūksta saugyklų. Meno kūrinių negalima sandėliuoti bet kur, jiems reikia specifinių sąlygų. Dažnai keisti parodas tikslinga būtų tik mažose galerijose.

Arvydas Žalpys, LDS galerijos „Meno parkas“ direktorius:

– Paveikslų galerija ir M.Žilinsko dailės galerija yra iš valstybės biudžeto finansuojamo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai. Jie negali ir neprivalo vykdyti Kauno užsakymų. Turime pripažinti, kad faktiškai miestas neturi savo reprezentacinių meninių erdvių, nors jame sukaupta didelė kūrybinė potencija. Mums reikia meno centro, kuris galėtų priimti ne tik dailę, bet ir šokį, kiną, kitų žanrų projektus. Kaunas negali patekti į tarptautinę rezidencijų programą, nes neturime bent mažo butuko, kur galėtume apgyvendinti užsienio dailininkus – mainų partnerius. Bandėme rezidencijai prašyti nenaudojamų patalpų Tautinės muzikos instrumentų muziejuje, bet palaikymo savivaldybėje nesulaukėme. Miesto valdžia turėtų priimti atitinkamus politinius sprendimus. Jiems esant, finansavimo galėtume ieškoti nebūtinai iš vietos biudžeto.

Dalia Draugelienė, LDS Kauno skyriaus referentė:

– Jei nebūtų kliudžiusi ankstesnė miesto valdžia, būtume turėję patalpas dailininkų rezidencijai. Prieš dešimt metų mirusi dailininkė Veronika Šleivytė testamentu Dailininkų sąjungai paliko savo butą-studiją Žemaičių gatvėje, pro kurio langus atsiveria puikus vaizdas į visas Kauno puses. Deja, tas butas buvo neprivatizuotas, nes valdžia kliudė tą padaryti dar menininkei gyvai esant: atseit palėpėje esančios patalpos neturi visų patogumų, reikalingų butui. Kai pabandėme tvarkyti dokumentus po dailininkės mirties, iš savivaldybės pasigirdo jau kiti argumentai: V.Šleivytės studijos negausite, nes trūksta butų... daugiavaikėms šeimoms. Kiek teko girdėti, jokiai daugiavaikei šeimai tos patalpos neatiteko, jas tiesiog buvo sau nusižiūrėję valdininkų palaikomi asmenys.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, tapytoja:

– Nesijauskime savo mieste vargšais. Nacionalinio muziejaus salės – Vilniui, užsieniečiams... O kas mes, Kauno dailininkai? Mes juk čia gyvename, dirbame, kuriame ir norime savo darbus parodyti miestui. Atėjo laikas turėti aiškią viziją dėl Kauno parodų salės ir stengtis, kad ji būtų įgyvendinta.

Artūras Rimkevičius, stiklo dailininkas:

– Dalyvaudamas Šiaurės šalių stiklo simpoziume, pastebėjau, kad ten labai sėkmingai parodoms rengti panaudojami seni nešildomi sandėliai. Kaune irgi reikėtų žvalgytis senų tuščių pastatų, tinkamų meno projektams.

Rūtilis Slavėnas, tapytojas:

– Estijoje dailininkai įsirengė net kūrybines dirbtuves apleistuose druskos sandėliuose. Pas mus Senamiestyje irgi yra senų sandėlių, kurie nei restauruojami, nei kam nors panaudojami.

Arvydas Žalpys:

– Galėtume atsiminti ir vokiečių praktiką, kai seni gamybiniai pastatai minimaliai paremontuojami, paskui pirmuosiuose aukštuose įsikuria amatų dirbtuvėlės, viršuje – dailininkų dirbtuvės. Siūlyčiau ieškoti vietų tokioms meno oazėms Kauno pakraščiuose, nebūtina veržtis į miesto centrą.

Eugenijus Nalevaika, Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas:

– Vien dailininkų pastangomis parodų rūmai Kaune neatsiras, sprendžiant tą problemą reikia vienytis įvairių sričių menininkams. Yra geras pavyzdys – Klaipėdos komunikacijų centras: jis atsirado surėmus pečius privačiai iniciatyvai, vietos savivaldybei ir pasinaudojus ES finansine parama.

Rimantė Tamoliūnienė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos renginių ir leidybos grupės vadovė:

– Visada mielai laukiame dailininkų kūrybos bibliotekoje, kurioje kasdien apsilanko 800 skaitytojų, tampančių ir pas mus eksponuojamų parodų lankytojais. Jeigu turėtume geresnį apšvietimą ir šiuolaikišką paveikslų pakabinimo įrangą, mūsų erdvės bent laikinai galėtų atstoti miesto galeriją.

Valentinas Jazerskas, Tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas:

– „Girstučio“ kultūros centro, kuris priklauso miestui, antrajame aukšte yra labai nebloga galerija. Joje ir dabar eksponuojamos parodos. Norint paversti šiuos plotus solidesne ir patikimesne parodoms rengti skirta erdve, reikėtų tik salės prižiūrėtojo etato, kad kūriniai būtų saugūs. Gal tuo galėtų pasirūpinti miestas?

Juozas Šlivinskas, skulptorius:

– Deja, Kaunas negalvoja apie tai, kad reikia turėti savo parodų rūmus. Apie tas problemas kalbėjau dar prieš gerus dešimt metų. Tada siūliau dailininkams atiduoti vieną Šančių kareivinių pastatų. Tačiau miesto valdžioje nėra ausų, kurios tą išgirstų. Merai ir vicemerai keičiasi, ankstesni pažadai užmirštami.

Stasys Buškevičius, Kauno mero pavaduotojas:

– Labai stebiuosi girdėdamas, kad dėl tos problemos beldžiatės į miesto valdžios duris jau dešimt metų ir niekas nepajudėjo iš vietos. Siūlau menininkams kuo skubiau parengti kolektyvinį laišką ir kreiptis į architektą Eugenijų Miliūną, kad jis šiek tiek pakoreguotų sporto ir pramogų rūmų Nemuno saloje projektą, jame numatydamas ir meno galerijos patalpas. Manau, kad tai dar įmanoma, esu apie kai kuriuos pakeitimus kalbėjęs su architektu, nes dėl šokių salės patalpų yra kreipęsi Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Jeigu būsimuosiuose sporto ir pramogų rūmuose bus viena kita picerija mažiau, kultūra tik laimės. Aš visokeriopai palaikysiu menininkus, tik kuo skubiau parenkite peticiją, rodykite atkaklumą. Jei žinote mieste nenaudojamų laisvų plotų, informuokite, aiškinsimės, kam jie priklauso, bandysime padėti.