Meno kūriniai gali tapti saugiu prieglobsčiu pinigams, jei gerai žinai,
ką perki ir ką parduodi

Užsienyje populiarus investavimas į dailę skinasi kelią ir Lietuvoje. Specialistai pastebi, kad pas mus meno kūrinių pirkėjai dar retai vadovaujasi ekspertų konsultacijomis. Epizodiški dailės aukcionai labiau primena vakarėlius su vaišėmis nei pirkėjų konkurencijos krečiamą meno biržą.

Katės maiše neperka

Rimti pirkėjai ir galerijose, ir aukcionuose ieško konkrečių pavardžių, pastebi „Meno parko“ galerijos direktorius dailininkas Arvydas Žalpys. „Aukcionai pas mus dar embriono stadijoje, tačiau niekas neatsiranda per vieną dieną. Dauguma jų būna surengti labdaros tikslais, kalėdiniai, proginiai. Publikos sugebėjimas savarankiškai, be specialistų patarimų, išsirinkti vertingiausius kūrinius ribotas. Pirkėjų estetinė orientacija ir meninis skonis neišvengiamai nulemia ir aukcionų rezultatus: kartais galintys tapti ilgalaike investicija dailės kūriniai lieka nenupirkti.
Tačiau ir tokie, kokie yra šiandien, aukcionai atlieka labai rimtą švietėjišką, reklaminę misiją. Žingsnis po žingsnio lietuviai perima europinę patirtį meno rinkoje“, – teigia prityręs galerininkas, dažnai bendraujantis su kolegomis užsienyje.
Pernai gruodį Vilniuje „Meno rinkos“ agentūra surengė antrą oficialų komercinį meno aukcioną.
Jam buvo pateikti dvidešimt šešių lietuvių dailininkų, iš kurių didesnė pusė jau mirę, kūriniai. Tarp penkių lyderių, susilaukusių didesnio aukciono dalyvių dėmesio, buvo kauniečiai tapytojai velionis Rimvidas Jankauskas-Kampas ir Pranas Griušys, taip pat dailės klasikos atstovai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis.
Už gerokai didesnę nei pradinė kainą (8200 ir 10100 litų) šiame aukcione buvo parduoti du Kampo darbai – abstraktus paveikslas ir A.Samuolio „Geltonos moters“ kopija. Beje, Kampas buvo ir pirmojo Meno rinkos agentūros aukciono lyderis: tuomet už abstraktų jo tapybos darbą pirkėjas sumokėjo 17,5 tūkst. litų. Pora šio talentingo bohemiškos sielos kauniečio tapytojo kūrinių buvo parduota ir Vokietijos aukcionuose 1992 ir 2006 metais.
„Mūsų galerija irgi yra tarpininkavusi vienam pirkėjui, panorusiam įsigyti Kampo darbą. Apskritai pastebima tendencija investuoti į jau išėjusius dailininkus. Mūsų klientai dažnai teiraujasi Vinco Norkaus, Aleksandro Kukujevo, Adolio Krištopaičio, Arūno Vaitkūno, Antano Martinaičio darbų. Pomirtinė šlovė – vienas menininko karjeros modelių“, – sako A.Žalpys.

Su kūriniais skirtis sunku

Mirusių menininkų šeimos nariai neretai laikosi nuostatos neparduoti velionio kūrinių. Nebent muziejui. Gyvieji, žinantys savo vertę ir galintys pelnytis duoną ne vien iš kūrybos, irgi nelinkę lengvai atsisveikinti su savo geriausiais kūriniais. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto profesorius tapytojas Pranas Griušys, tradicinėje parodoje Kaune „Geriausias metų kūrinys“ stabiliai pelnantis didžiausias publikos simpatijas, sako, kad neskuba išparceliuoti savo garsiausių darbų.
„Didžiuma parodinių paveikslų tebėra dirbtuvėje. Jie tarsi mano vizitinė kortelė. Viena, kai tavo kūrinį įsigyja solidi institucija ar muziejus, visai kas kita, kuomet paveikslą parduodi ir tolesnio jo likimo nežinai. Pavyzdžiui, Arūno Vaitkūno žmona tapytoja Aušra Barzdukaitė iš velionio vyro paveikslų nieko neketina parduoti. Savo geriausių tapybos kūrinių nėra išpardavusi ir Laima Drazdauskaitė. Manęs porą monumentalių batalinių drobių – „Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų“ ir „Durbės mūšis“ – yra prašęs parduoti Vytauto Didžiojo karo muziejus, bet kol kas derybos nebaigtos. Vieno paveikslo kaina sukosi apie 20 tūkst. litų“, – pasakojo menininkas. Be širdperšos jis parduoda tik pagal užsakovų pageidavimus nutapytus kūrinius, dažniausiai portretus.
Antrajame Meno rinkos aukcione už 4200 litų (pradinė kaina 3400 litų) buvo parduotas P.Griušio paveikslas „Baltas arklys II“. „Tai senas gana didelio formato mano darbas, triptiko dalis. Net nežinau, kas jį pateikė aukcionui. Ar už tą paveikslą buvo sumokėta daug? Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Manau, kad už 4 tūkstančius aš jį laisvai parduočiau ir iš savo dirbtuvės“, – teigė P.Griušys.

Mįslė: kas perspektyviausias

Menininko populiarumą ir jo darbų vertę tolesnėje ateityje prognozuoti sunku. Dėl paklausiausių autorių ir stilių neturi vieningos nuomonės ir žinovai. Verslininko ir galerininko Donato Juškaus teigimu, šiuo metu labiausiai apsimoka investuoti į Lietuvos modernizmo klasikų kūrinius. P.Griušio nuomone, dabar dėmesys abstrakcijai yra kiek sumažėjęs. Dailininku, kurio paveikslai – geriausia investicija, jis įvardija Šarūną Sauką. Jei netyčia pavyktų aptikti dar meno apyvartoje nesisukantį ar muziejuje nesantį velionio Antano Martinaičio paveikslą, tai irgi būtų didelė sėkmė. „Norint vykusiai investuoti į meną reikia arba pačiam apie jį išmanyti, arba konsultuotis su specialistais. Kitaip žmogus rizikuoja įsigyti menkavertį kūrinį už neadekvačiai didelę kainą. Kartais labai sunku išaiškinti pirkėjui, kad paveikslo vertė – ne jo formate“, – dalijasi galerijos darbo kasdienybės pastebėjimais „Meno parko“ direktorius A.Žalpys. Jo nuomone, šiandien labiausiai norimas įsigyti ir brangiausias autorius yra tapytojas Vilmantas Marcinkevičius. Išmanantys klientai ieško konkrečių pavardžių, sako A.Žalpys. Solidžiausi „Meno parko“ galerijos pirkėjai vertina kauniečių Eimučio Markūno, Antano Obcarsko, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, vilniečių Eugenijaus Cukermano, Valentino Antanavičiaus darbus.

Civilizuota prekyba menu

Užsienyje visi dailininkai savo darbus parduoda per galerijas, akcentuoja pasaulio patirtį A.Žalpys. „Tai suteikia kūrinio kokybės garantiją, kuria autoriaus prestižą. Dailininkai svetur net kovoja, kad tik juos galerija paimtų po savo sparnu, nes tai užtikrina jų kūrybos reklamą per parodas, projektus. Pas mus dar veikia meno „juodoji rinka“, daug darbų parduodama tiesiai iš dirbtuvių, be jokių mokesčių. Įmanoma vertingų kūrinių įsigyti ir aukcionuose, nes jų organizatoriai surenka gerų autorių darbus. Tačiau mūsų pirkėjų dauguma linkę manyti, kad aukcione sumokės per brangiai. Todėl prašoma dailininkų adresų, telefonų ir bandoma veikti savarankiškai“.
Prieš dešimt metų vakariečiai džiūgavo, kad Lietuvoje labai pigūs meno kūriniai, ir masiškai juos pirko. Dabar kainų žirklės jau nėra tokios didelės. „Skiriasi tik garsenybių kūrybos kainos. Spalio mėnesį buvau Italijoje, Sardinijoje, ir pastebėjau, kad ten meno galerijoje vidutinio lygio kūrinių kainos buvo ne ką didesnės nei pas mus. Be to, visi darbai puikiai įrėminti. Juk pas mus nusipirktą kūrinį dar reikia perrėminti ir išleisti kelis šimtus litų“, – atkreipia dėmesį A.Žalpys.
Dailės verslo specialistai teigia, kad Lietuvoje tebėra iškreipti teisingi meno kainos formavimosi kriterijai ir antrinė rinka. Todėl parduodant buvusio kunigo Ričardo Jakučio dailės kolekciją iš varžytinių įvyko akibrokštas: klasikinių autorių kūriniai po dvidešimties metų buvo nupirkti pigiau nei R.Jakutis juos įsigijo.